A. Bagdonas. Pajūrio dilema: automobilio patogumas ar prarasta ramybė?

Lietuviškų atostogų ypatumai: nors veržiamės į pajūrį pailsėti ir apie nieką negalvoti, kartu į kelią įsimetame papildomų vargų ir rūpesčių. Didžiausias rūpestis yra pats būdas, kuriuo keliaujame į pajūrio kurortus.

To rūpesčio vardas – automobilis.

Žmonės sako: taip patogiau, pigiau, paprasčiau. Kam atrodo pigiau sumokėti tiek mokesčių, už kuriuos nusipirktum kuro atgal ir dar liktų? Kam patogu per svilinančią kaitrą laukti kelias valandas spūstyje į keltą per marias? Tai yra savanoriškas savęs baudimas. Ko gero, viena diena automobilyje nubraukia bent dvi dienas brangaus poilsio pajūryje.

Praėjusį sekmadienį iš Smiltynės į Klaipėdą perkėlus 2957 automobilius pasiektas rekordas. Nors ne vienus metus nuolat mokomės tvarumo, didėja Nidos taikomi ekologiniai mokesčiai ir randasi alternatyvų – pavyzdžiui, vis patogesnių kelionių traukiniais, poilsiautojai neketina palikti mašinų garaže ar aikštelėje. Maža to, jų važiuoja vis daugiau! Rekordiškai daugiau!

Poilsio pajūryje ir kitur gamtoje svarbi funkcija – atitrūkti nuo miesto streso ir rutinos. Vienas pagrindinių bendrųjų dirgiklių mieste – transporto keliama tarša, triukšmas ir kiti nepatogumai, kaip spūstys ar parkavimas. Užuot palikę šiuos rūpesčius namie, mes atsivežame juos arčiau jūros.

Į Nidą perkeltas automobilis, atkentėjus eiles ir atseikėjus mokesčius, laikinai tampa kurorto kraštovaizdžio dalimi. Automobilis kaip visavertis šeimos narys stebi kirų šokius mariose ir rugpjūčio saulėlydžius už pušų keterų. Pėstieji, dviratininkai, paspirtukininkai te traukiasi į šalį!

Palangos miesto savivaldybė parkavimo iššūkius iš esmės išsprendė nebeleisdama statyti automobilių gatvėse, vedančiose jūros link, pagrindinę Vytauto gatvę padalindama per pusę – vieną palikdama vienpusiam eismui, kitą atiduodama dviratininkams ir pan. Ten, kur mašinas galima palikti, reikia susimokėti. Todėl į Vakarus nuo Vytauto g. sumažėjo kietųjų dalelių ir vizualinė tarša, radosi daugiau erdvės patirti pačią kurorto esmę – poilsį.

Tuo metu Nidoje, kurios erdvės galimybės ir taip ribotos, visi kiemai ir užkaboriai užkišti poilsiautojų automobiliais. Tai turėtų pagaliau baigtis. Neringa galėtų pasitelkti Palangos patirtį ir taip pat įvesti vienpusį eismą pagrindinėse gatvėse, pusę kelio paliekant pėstiesiems ir dviratininkams.

Šią vasarą nespėjome, tačiau „Smiltynės perkėla“ ir Neringos savivaldybė turėtų pagaliau surenkamą rinkliavą ir pritrauktas privačias lėšas investuoti į modernų elektrinį katamaraną, kuris greitai ir maloniai nuplukdytų atostogautojus iš Klaipėdos į Neringos gyvenvietes ir atgal. Jeigu sukurti naują maršrutinį transportą Nerimi pasiryžo Vilnius, tą patį gali padaryti ir Klaipėda su Neringa, kur aplink visur – vandenys.

Kol laukiame būtino susisiekimo mariomis, jau iš esmės prieinama kita patogi kurortinių kelionių alternatyva – naujasis dviračių takas Smiltynė-Nida. Asmeniui kelto paslauga kainuoja 1,7 euro, o dviratis – 0 centų. Tuo metu automobiliui keltas su rinkliava atsieis 53,2 euro. Dviratininkas ne tik sutaupys pusšimtį eurų – 45 km kelionėje jis patirs nepakartojamą kraštovaizdį ir pasirūpins kūno sveikata. Kitaip sakant, vien susisiekimo būdu įgyvendins dalį poilsio tikslų.

Seime taip pat pasiūliau sprendimą, kad automobiliai nebeužstotų vaizdo ir kelio mikromobilumui. Nuo šiol kurortinės savivaldybės iš Kelių programos lėšų gali savo nuožiūra įrengti automobilių stovėjimo aikšteles ir saugyklas, nutolusias nuo kelio juostų ir nuo daugiabučių namų.

Tokia priemonė leis automobilius bent statyti nuo poilsio erdvių – marių, restoranų ar pušynų. Tai neišspręs keltų perkrovos problemos vasaros sekmadieniais, vis dėlto bent iš dalies leis maksimaliai susigrąžinti poilsio erdves poilsiui. Žinoma, tik tuo atveju, kai įsisąmoninsime, kad užkurti šašlykinę ar pledui į pliažą nusinešti mašina visiškai nereikalinga.