Visos 2024 m. šalies biudžeto pajamos su Europos Sąjungos (ES) lėšomis sudaro apie 17 mlrd. eurų. Už tokius pinigus Ukrainai būtų galima nupirkti 3,6 tūkst. bairaktarų. Už tokius pinigus Lietuva galėtų išlaikyti beveik tūkstantį nacionalinių operų. Už tokius pinigus privatūs investuotojai pastatytų 70 naujų milžiniškų „Akropolių“ (koks dabar planuojamas prie Vilniaus Vingio parko). 17 mlrd. eurų – tai yra šešis kartus didesnis biudžetas nei prieš 20 metų, kai šalis įstojo į ES, ir daugiau kaip du kartus didesnis, nei valstybė surinko prieš dešimtmetį.

Pergyvenę pandemiją, hibridinį antpuolį ir invaziją Ukrainoje nė nepastebėjome, kad per šią Seimo kadenciją metinis valstybės biudžeto dydis išsipūtė trečdaliu – paskutinis kairiųjų-valstiečių 2020 m. suformuotas biudžetas sudarė 11,5 mlrd. eurų. Tarytum mes per vieną naktį dideli užaugom.

Ar taip išeina, kad dešiniųjų Vyriausybė daugiau perskirsto negu kairieji? Tačiau mokesčiai pastaruosius metus neaugo (keliais centais pakilę kuro akcizai įsigalios vėliau). Dešiniųjų Vyriausybė, net išgyvendama krizę po krizės, vis tiek kuria sąlygas ekonomikos augimui užtikrinti. Kai žmonės nori čia gyventi ir uždirbti, daugiau surenka ir valstybė.

Tuomet valstybė sudaro sąlygas dar daugiau uždirbti ir žmonėms. Vos nepamečiau skaičiaus, kiek šią kadenciją kartų kėlėme neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). „Auksinio proto“ vertas klausimas: kiek šis dydis siekė kadencijos pradžioje? Atsakysiu už Valinską: 400 eurų. Per kadenciją keturiais etapais padidinus šią atleidimo nuo gyventojų pajamų mokesčio sumą, kitais metais NPD sudarys jau 747 eurus! Tai yra daugiau negu pernykštė minimali alga. Pati minimali alga kitais metais pasieks beveik tūkstantį.

Tuo metu vidutinio atlyginimo (VDU) dydis, paskutiniais duomenimis, sudaro apvalius du tūkstančius (prieš mokesčius). Iki vokiško standarto dar toli, tačiau savo statistiniu uždarbiu jau lenkiame ne tik kai kuriuos kaimynus, bet ir portugalus. Jeigu kas nors mūsų paklaus, kaip gerai gyvename, galime atsakyti: taip gerai, kaip Portugalijoje.

Ir bent tris kartus geriau nei naftos ir ginklų pramone springstančioje Rusijoje. Pagal paskutinę „Rosstat“ statistiką, mėnesinis atlyginimų vidurkis putino tironijoje sudaro apie 71 tūkst. rublių, pagal dabartinį kursą – tai sudaro 685 eurus. Jau nuo sausio lietuvio NPD bus didesnis negu ruso VDU… Anot vakarykščio skelbimo svetainėje hh.ru, jeigu norėtumėte (žinoma, nenorėsite) įsidarbinti sporto centro administratore Maskvoje, gali tekti pragyventi už mažiau nei 400 eurų per mėnesį. Maskvoje!

Dar vienas nuogas skaičius: kitais metais 1,7 mlrd. eurų bus nutaikyta žmonių pajamoms auginti, iš jų 1 mlrd. eurų nukreipiama į žmonių sąskaitas bankuose ir pinigines. Todėl mokytojų atlyginimai kils iki 130 proc. nuo vidutinės algos, todėl senatvės pensijos augs daugiau nei 12 proc., todėl NPD, kaip minėta, bus beveik dvigubai didesnis nei kadencijos pradžioje.

Pastebėkime asociaciją: švietimui ir saugumui didinamas finansavimas sudaro panašią vertę – beveik 400 mln. eurų tiek vienam, tiek kitam. Mokykla ir kariuomenė yra pagrindinės valstybės investicijos, nes neturint nei vieno, nei kito greičiausiai neliktų ir Lietuvos valstybės (pavyzdžiui, be valstybinės sveikatos apsaugos bet kuri šalis teoriškai gali išgyventi, tačiau be išsilavinusių ir galinčių nuo priešo apginti žmonių – niekaip). Bendrąja išraiška Lietuvos švietimui kitais metais atiteks beveik 3 mlrd. eurų, saugumui – daugiau kaip 2 mlrd. eurų.

Kiek liūdina, kad didžiausią biudžeto dalį vis dar pravalgo socialinės apsaugos ir užimtumo sritis, kuriai tenka daugiausia – apie trečdalį – visų valstybės išlaidų. Lietuvos socialinės rūpybos „apyvarta“ sudaro praktiškai tokią pačią sumą, kiek per metus surenka visos 60 Lietuvos savivaldybių! Net socialinės gerovės citadelėje Švedijoje šis santykis mažesnis: ten neįgaliųjų, pensininkų, šeimų ir vaikų bei darbuotojų socialinei apsaugai tenkanti valstybės išlaidų dalis yra mažesnė nei mūsų šalyje (pagal 2024 m. prognozę – tai yra 375 mlrd. Švedijos kronų iš bendro 1,35 trln. biudžeto).

Biudžetu perskirstydami santykinai mažiau sukurtos gerovės negu kitose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse, mes vis tiek atrodome ne kaip proveržio, o kaip socialinio jautrumo kraštas. Savaime tai nei gerai, nei blogai, vis dėlto faktas indikuoja, kad Lietuvoje vis dar per daug tikimės iš valstybės, nes ir pati valstybė vis dar nerado efektyviausio būdo, kaip įgalinti iškritusiuosius iš darbo rinkos.

Kad ir kaip būtų, Lietuva neketina gyventi tik šia diena. Kitais metais maždaug penktadalis valstybės išlaidų taps investicijomis šalies ateičiai (neskaitant didinamų atlyginimų mokytojams, kurie irgi rūpinasi Lietuvos ateitimi). Viską sudėję galime pastebėti, kad biudžetu valstybę kreipiame veržliu ir saugiu kursu.