fbpx

A. Bagdonas. Baudos už greitį – sparčiausiai auganti valstybinio verslo šaka

  • Liberalai.lt
  • rugsėjo 5, 2023
  • Nuomonė
Andrius Bagdonas

Pandeminiai metai ir atitinkama ekonominė politika lėmė ne vieną netikėtą fenomeną – vienus verslus sužlugdė, kitus sustiprino. Pavyzdžiui, bankų pelnai didėjo dvigubai. Kai daugelis išgyveno sunkumus, toli gražu ne dažnas sektorius sugebėjo užauginti kelis kartus didesnę apyvartą (neskaitant turbūt vakcinų ir medicininių kaukių gamintojų).

O kas Lietuvoje pastaraisiais metais augo beveik keturis kartus – nuo 176 tūkst. atvejų 2019-aisiais iki 664 tūkst. pernai? Atsakysiu. Per 4 metus 4 kartus užaugo nustatytų greičio viršijimo faktų. Pavyzdžiui, lyginant 2020 m. sausį su 2023 m. tuo pačiu mėnesiu, baudų surinkimo apyvarta išaugo visus 7 kartus – nuo 4 tūkst. iki 28 tūkst. atvejų. Todėl vargu ar stulbinantis šuolis susijęs su pandemija. Tiesa, lyginant šiuos du mėnesius žūčių avarijose sumažėjo nuo 17 iki 14.

Tikrovė banalesnė. Greičio viršytojus dažniau pričiumpa. Ypač gerai policija sumedžioja greičiau važiuojančius: jeigu priešpandeminiais metais greitį iki 10 km/h viršydavo kas devintas paskubėjęs kelių eismo taisyklių pažeidėjas, tai dabar greitis šitos „normos ribose“ viršijamas tik kas penkiašimtąjį kartą – dauguma įkliuvusių pažeidėjų lekia greičiau negu „truputį paspausiu, nes visi taip daro“.

Kaip paaiškinti augimą? Negi Lietuvoje išsipildė policinės valstybės „idealas“ – šalia kiekvieno nusikaltėlio pastatyti po uniformuotą pareigūną? Kad ne. Valstybėje paprasčiausiai pridygo daugiau kamerų – keliuose visus stebinčių „didžiųjų broliukų“.

Vien Lietuvos automobilių kelių direkcija valstybinės reikšmės keliuose pastatė daugiau kaip 200 radarų – 72 momentinius greičio matuoklius ir 131 vidutinio greičio matavimo sistemas. Kelių direkciją vejasi savivaldybės – vien Vilniaus miesto savivaldybė šįmet įrengė 16 naujų daugiafunkcinių matuoklių šalia jau veikusių 23 greičio sekimo įrenginių. O kur dar kilnojami „trikojai“.

Suprantama, taisyklių reikia laikytis, o pažeidėjus – „išmatuoti“, surasti ir bausti. Vis dėlto šiuo atveju pro visuomenės radarą praslysta nemaloni aplinkybė, kad matuoklius įrenginėjančios institucijos pačios nesilaiko taisyklių. Kodėl nesilaiko? Nes taisyklių tiesiog nėra!

Juk direkcija ar savivaldybė, rinkdama duomenis apie kelių eismo taisyklių pažeidėjus, seka mus visus, kitaip sakant, sistemiškai renka privačius duomenis – ir daro tai be įstatymo leidėjo nurodytų taisyklių.

Šitą teisinę spragą pastebėjo Seimo narys konservatorius Mindaugas Skritulskas ir rugpjūtį su kitų frakcijų nariais užregistravo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisą, kad vis griežčiau vairuotojus medžiojantys radarai patys būtų kontroliuojami griežčiau. Siūloma konkrečiau nurodyti, kur stacionarios eismo priežiūros priemonės gali būti statomos, prieš tai būtinai atlikus poveikio asmens duomenų apsaugai vertinimą. Įstatymo projekte kartu pastebima, kad eismo taisyklių pažeidimus tiria policija, užtat dėl radarų sau pati sprendžia Lietuvos automobilių kelių direkcija. Vadinasi, Susisiekimo ministerijai pavaldi institucija iš dalies įgyja panašią stebėjimo galią kaip valstybės saugumas, policija, muitinė.

Kaip prieš 15 metų įvardijo filosofas, liberalas Leonidas Donskis, „svetimo gyvenimo stebėjimas, stebimajam objektui nepajėgiant atsakyti tuo pačiu, kažkada buvo jėgos kodas ir ypatinga privilegija“. Kelių direkcijos sprendimu, šiais ir kitais metais rasis dar 60 greičio matuoklių ir vidutinių greičio matavimų atkarpų. Negi mes besąlygiškai pritarsime, kad direkcija be visuomenės susitarimo toliau savintųsi stebėjimo privilegiją ir didintų galią?

Leiskite priminti, kad šiais metais suėjo 10 metų nuo didžiulio privatumo sukrėtimo Vakarų pasaulyje – informatiko Edwardo Snowdeno atskleisto valstybinio sekimo masto JAV. Amerikiečiai per tą laiką sugriežtino duomenų apsaugą, o pats už valstybės paslapčių išdavystę ieškomas pranešėjas liko putino globoje. Vėliau nuskambėjo „Cambridge Analytica“ piktnaudžiavimo asmenine vartotojų informacija skandalas „Facebook“ ekosistemoje, tačiau tai nesutrukdė technologijų milžinui toliau misti duomenimis ir juos panaudoti privačiam verslo interesui. Savo ruožtu Europos Sąjunga įdiegė Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą – būtiną įrankį privatumui saugoti, kuris negarbingose rankose ne visada atlieka savo funkciją, o tampa dangstymosi skydu.

Per dešimtmetį po karčių faktų apie piktavališkai pažeidžiamą privatumą supratome, kad asmens duomenys yra brangenybė, kurių neleistina rinkti savavališkai, be demokratinio parlamento pritarimo. Deja, Lietuvoje kai kurios struktūros pamina privatumo apsaugos principą.

Ir dėl ko? Ar tikrai tik siekiant saugumo keliuose? Praėjusį pavasarį šalį sukrėtė net kelios baisios avarijos kaktomuša. Naujienų laidose eismo ekspertai kartojo, kad tragedijų priežastis yra nesaugus greitis. Kodėl keturis kartus išaugęs greičio viršijimo fiksavimas nesustabdo skaudžiausių nelaimių? Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, žūčių kelyje nuosekliai mažėja nuo 2015 m., kai mirė 241 žmogus (2020 m. eismo įvykiuose mirė 176, pernai – 122). Pavojingiausiuose taškuose greičio matavimas sustabdo mirtiną nelaimę. Tačiau radarai nenugalės mirties – net jei pastatysi tokį kiekviename kelio kilometre. Panašu, kad valstybės tikslas ne tas.

Kol kas radaras dažniau padeda išsiųsti baudą greitį viršijusio velionio artimiesiems.

Nes valstybei tai naudinga.