A. Bagdonas. Ar parduosite Lietuvą už 200 eurų? 

Premjeras pristatė dar vieną gelbėjimo priemonę – tačiau šįkart ne ekonomikai, o valstiečių reitingams kelti. Vyriausybė nusprendė iki rugpjūčio pabaigos, iki rinkimų likus kiek daugiau nei mėnesiui, senjorams išdalinti po 200 eurų. Jeigu Vyriausybei iš tiesų rūpėtų pensinio amžiaus žmonių gerovė, tinkamos paramos jie sulauktų jau dabar. Ne tik senjorai, bet ir jų vaikai, anūkai bei jų sukurti verslai.

Valstiečių strategija gana primityvi. Visi atsimena 2008-uosius, kai konservatorių Vyriausybei teko priimti daug sunkių sprendimų. Vienas jų – apkarpytos pensijos. Šie valdantieji meta priešingą kortą – didina senjorų pajamas ekonomikos kritimo periodu. Tačiau dabartinė Vyriausybė savo veiksmais įsirašys į Lietuvos istoriją kaip praskolinusi šalį ir palikusi neefektyviai panaudotų lėšų grąžinimą ateities kartoms.

Vyriausybės “parama” – masalas valstiečių rinkėjams

Sutinku, kad vyresnio amžiaus žmonės yra itin pažeidžiami karantino, tačiau jų pajamos iš esmės nepakito. Pakito šimtų tūkstančių žmonių, kurie dėl COVID-19 neteko darbo arba yra prastovose. Taip pat ir daugybės smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų, kurie kuria darbo vietas bei suneša mokesčius į valstybės biudžetą, iš kurio, beje, ir išmokamos pensijos. Tie patys žmonės solidarizavosi ne tik dėl senjorų, bet ir dėl kitų jautrių visuomenės grupių: net praradę dalį pajamų ar darbo vietas daug žmonių ėmėsi savanorystės, aukojo įvairiems fondams bei atsakingai laikėsi izoliacijos taisyklių, siekdami apsaugoti pažeidžiamiausius.

Jeigu Vyriausybė renkasi tiesioginių išmokų strategiją, teigiamų pavyzdžių mokytis reikėtų iš Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, JAV visiems per metus uždirbantiems vidutines bei mažesnes pajamas, išmokėjo po 1200 USD. Nereikėjo pildyti jokių prašymų, didžioji dalis gyventojų jas gavo per vieną dieną, užteko būti užpildžius pajamų deklaraciją. Auginantiems vaikus buvo skirta dar po 500 USD. Tokia politika neskaldo skirtingų socialinių grupių ir užtikrina pirmąją pagalbą visiems mokesčius mokėjusiems bei pajamas praradusiems žmonėms. Tuo tarpu Lietuvoje po 200 eurų gaus tie, kurių pajamos nesumažėjo. Ne dabar, ne už savaitės, o beveik po 4 mėnesių.

Šis socialinių priemonių paketas, deja, yra tik masalas, skirtas nukreipti visuomenės dėmesį nuo rimtų ekonominių padarinių. Vyriausybės atstovai viešai didžiuojasi ekonomikos gelbėjimo planu. Tačiau pasidomėjus, kuo gyvena smulkiojo verslo atstovai aiškiai matosi, kad paramos mechanizmai stringa.

Valdantieji verslui siūlo bėgti maratoną – be paramos mechanizmo ir su uždelstu startu

Dar kovo viduryje Vyriausybės pristatytas ekonomikos skatinimo planas sprinto distancijoje sugebėjo tik startuoti.  Dabar jau kalbama, kad pagrindinis tikslas – ilgos distancijos maratonas. Tačiau praėjus daugiau nei pusantro mėnesio gyvenant karantino sąlygomis, daugybė įmonių vis dar negauna žadėtų kompensacijų bei susiduria su biurokratinėmis kliūtimis pildant paraiškas. Neįveikus sprinto distancijos, mūsų verslas tikrai neišbėgs viso maratono. Tačiau, šiandien sprendimus priima žmonės, kurie, greičiausiai, niekada nėra sukūrę nei vienos darbo vietos ir nesuvokiantys, kaip veikia verslas.

Šiame socialiniame pakete taip pat siūloma pirmus du mėnesius 100 proc. kompensuoti iš prastovų grįžusių darbuotojų atlyginimus iki minimalaus darbo užmokesčio. Tačiau toks mechanizmas nemotyvuos uždirbančių daugiau nei “minimumas”. Šie žmonės mieliau rinksis nedarbo išmoką, kuri dalinai skaičiuojama nuo turėtų pajamų. Jei žmogus uždirba didesnį nei vidutinis užmokestį, pašalpa atitinkamai bus didesnė nei siūlomas atlyginimas.

Taip pat, verslo vis dar prašoma darbuotojus išlaikyti pusę metų. Tačiau kol parama likvidumui buksuoja, o pajamos stipriai susitraukusios, įmonės gali likti gyvos tik pusiau, tiesiog laikančios darbuotojus dėl subsidijų. Būtina sukurti mechanizmą, motyvuojantį likti darbo rinkoje vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančius žmones. Dabar tai gali atrodyti brangu, tačiau jų išlaikymas Užimtumo tarnyboje kainuotų žymiai brangiau.

Kita aktuali problema – nuomos kaštai smulkiajam verslui. Šiuo metu žadama kompensuoti iki 50 proc. nuomos mokesčio išlaidų su sąlyga, kad nuomotojas suteikia 30 proc. nuolaidą, o likusius 20 proc. sumoka nuomininkas. Tačiau iš ko smulkiesiems sumokėti  tuos 20 proc., jei jų veikla visiškai sustabdyta ir negeneruoja jokių pajamų arba dėl dalinio veiklos apribojimo gauna tik minimalias pajamas? Galiausiai, ką daryti, jeigu nepavyksta susitarti su nuomotoju dėl nuolaidos? Bent pirmaisiais mėnesiais smulkiuosius verslus, negaunančius jokių pajamų, buvo būtina pilnai atleisti nuo nuomos mokesčio neprašant jokio prisidėjimo.

Mokesčių našta verslui – didėja

Nors VMI  leido kurį laiką nemokėti mokesčių, tačiau jų našta niekur nedingsta, ji kaupiasi ir duobė tik gilėja. Mokesčių mokėjimas turėtų būti atidėtas ne dviem mėnesiams. Po tokio nuostolingo pavasario, tai tikrai nėra adekvatus laikotarpis ir nereikėtų tikėtis, kad visas verslas taip greitai atsistos ant kojų. Pelno mokesčio prievolė galėtų būti nukelta bent pusmečiui, o PVM ir kitos įmokos – atidėtos iki metų pabaigos.

Tikiu, kad būtent smulkusis verslas ir ten dirbantys žmonės yra varomoji jėga, galinti išvesti mus visus iš šios ekonominės krizės. Juk būtent smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje įdarbina apie 81 proc. visų šalies dirbančiųjų ir sumoka apie 75 proc. visų šalies mokesčių. Todėl ir gelbėjimo priemonės pirmiausia turi būti skirtos šiam sektoriui.

Dabartinė valdžia ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė, kad yra tikra draudimų, mokesčių kėlimo bei bandymų suvaržyti žodžio laisvę čempionė. Tad kviečiu visus spalio 11-ąją, stovint prie rinkimų balsadėžės savęs paklausti, ar parduosiu Lietuvą už 200 eurų?