A. Bagdonas. 1000 galimybių Lietuvai. Kasmet

Apie grįžimą į Lietuvą galvoja 79 proc. apklaustų užsienio lietuvių, rodo šiemet Užsienio reikalų ministerijos užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta užsienio lietuvių apklausa. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai, gyvenantys 56 šalyse. 87 proc. respondentų nurodė, kad gyvenant užsienyje jiems yra svarbus tautinis identitetas (lietuvybė). Lietuvybę šie respondentai išlaiko bendraudami su giminėmis, draugais Lietuvoje, sekdami lietuvišką žiniasklaidą, skaitydami lietuviškas knygas, puoselėdami lietuviškas tradicijas, švęsdami lietuviškas šventes, bendraudami su vietos lietuviais, rinkdamiesi atostogas Lietuvoje, kt. 89 proc. nepilnamečių vaikų turinčių respondentų yra svarbu, kad jų vaikai saugotų savo lietuviškas šaknis.

Atrodytų viskas aišku. Nereikia jokių protingų programų, „sugrąžinimo tėvynėn“ koncepcijų. Patys po visą pasaulį dėl pačių įvairiausių priežasčių išsibarstę lietuviai pasakė: „mes mylime Lietuvą net būdami toli, tačiau tam, kad jausmas neišblėstų reikia nuolatinio ryšio atgaivinimo. Geriausia čia, Lietuvoje.“ Tą padaryti įmanoma ir nepapirkinėjant išeivių po 200 eurų už vaiką, kaip šiemet pasinaudoję COVID 19 pandemijai skirtais pinigais, padarė valstiečiai, o sukuriant tvarią kasmetinę valstybės finansuojamą stovyklą išeivių vaikams. Idėja paprasta: Lietuvos valstybė kviečia, priima, apmoka 1000 lietuvių jaunuolių atvykimą 2 savaitėms turiningai pastovyklauti Lietuvoje. Kasmet.

Jei toks žingsnis būtų padarytas, 1000 užsienio lietuvaičių kasmet galėtų atvykti į savo tėvų gimtinę, tam, kad iš naujo ją atrastų per kalbą, bendravimą, gamtą, žmones. Juk pagalvokime, 1000 kasmet į Lietuvą atvyksiančių vaikų, tai mažiausiai 1000 galimybių, ne tik susigrąžinti juos fiziškai, bet ir minimali kultūrinė, kalbinė, emocinė Lietuvos valstybės investicija į savo tautiečius.

Esu tikras, kad valstybei įsipareigojus pradžiai bent penkmečiui kasmet rengti tokias stovyklas, į jas su vaikais atvyktų mažiausiai bent vienas suaugęs, o tikriausiai ir abu tėvai. Todėl valstybės investuoti pinigai į vaiką, kone iškart „atsipirktų“, nes kartu atvykę tėvai pragyvinimui ir pramogoms išleistų tokią pat ar net didesnę sumą nei valstybei kainuotų konkretaus vaiko atostogos. Tai būtų ne iki gyvo kaulo nusibodęs pliurpalizmas apie lietuvybės išsaugojimą, bet konkretus proaktyvus veiksmas, turininga pramoga, išmintinga ir santykinai nebrangi investicija į Lietuvos ateitį.

Esu įsitikinęs, kad  valstybės politika neturėtų būti orientuota vien tik į bandymus stabdyti emigraciją. Vietoj to, turime užtikrinti, kad jau išvykę lietuviai išsaugotų ryšį su Tėvyne, kad ir kur bepasirinktų gyventi, visada jaustųsi čia laukiami. Stovykla galėtų tapti realiu, ne žodiniu, valstybės požiūrio pasikeitimu į išeivius.  1000 užsienio lietuvių šeimų atvykimas į Lietuvą kasmet – tai 1000 galimybių atvykti į Lietuvą, geriau pažinti jos kalbą ir kultūrą. Ši stovykla galėtų taptų tuo lietuvybės magnetu kasmet į savo orbitą įtraukiančiu po 1000 jaunųjų lietuvaičių. Čia megztųsi ryšys ne tik su Lietuva, bet ir vienam lietuviui su kitu: rastųsi draugystės, galbūt ir pirmosios meilės.  Esame emocinga tauta, dažniau linkusi kliautis jausmais nei protu, tai tada kodėl negalime sau leisti sukurti tokio 1000 galimybių projekto, kuris būtų orientuotas į emociją: meilės ugdymą savo kraštui, savo artimui.

Mano galva, tokios stovyklos Lietuvai reikia jau seniai. Panašią idėją jau dešimtmetį sėkmingai plėtoja Izraelis. Mokykimės iš gabiausiųjų. Neabejoju, kad „1000 galimybių stovykla“ realiai padėtų stiprinti ryšį tarp lietuvių visame pasaulyje. Taip pat tikiu, jog kiekvienas pilietis – tai Lietuvos ambasadorius bet kuriame pasaulio krašte. Todėl turime plėtoti „Globalios Lietuvos“ iniciatyvą, skiriant tinkamesnį finansavimą ir daug aktyviau įtraukiant tautiečius į ekonominės ir kultūrinės diplomatijos procesus. Reikia ir didesnių investicijų į diplomatinės tarnybos efektyvumo didinimą bei konsulinių paslaugų gyventojams prieinamumą užsienyje ir Lietuvoje. Nes Lietuva – ten, kur tu!