A. Almanis. Ne sandoriai, o vertybės!

Kas kuria istoriją? Pinigai, galia? Nieko panašaus. Istoriją kuria idėjos (ir žinoma, žmonės, kurie tomis idėjomis užsidegę). O pinigus ir galią idėjos tik pritraukia kaip priemones, bet tikrai ne kaip tikslą. Pagrindinės pozityviosios idėjos yra demokratija, žmogaus teisės, harmonija su gamta, ir t.t. Bet nėra čia idėjos „Deal, deal, deal!“ („Sandoriai, sandoriai, sandoriai!“). Nes tai ne idėja. Tai tik vienas iš verslo modelių, o jei tiksliau, iš vis – tik įrankių.

Tad kodėl dabartinės Jungtinės Amerikos Valstijos pasirinko būtent tokią primityvią, ilgajam laikotarpiui neefektyvią ir visiškai nestiprinančią valstybės bei tautos (jau nekalbant apie pasaulio demokratinę bendruomenę), nacionalinę idėją (kuri net nėra pilnavertė idėja)?

Atsakymai yra keli. Tai ir nusivylimas (pelnytas ar ne) iki tol buvusia demokratų valdžia, ir nemažai amerikiečių daliai pablogėjusi finansinė padėtis, ir itin stipri propaganda, ir nemažos dalies rinkėjų itin menkas supratimas apie pasaulio geopolitiką, ir polinkis tikėti įvairiomis, net kartais ypač keistomis, sąmokslo teorijomis, ir t.t.

Pagrindinė vis tik priežastis, ir pati baisiausia, manau, tai kritinės rinkėjų masės noras turėti „stiprią ranką“ ir demokratijos instinkto nebuvimas. Sunku įsivaizduoti, kad tai vyksta būtent Amerikoje, kuri nuo II pasaulinio karo yra demokratijos lyderė mūsų planetoje, ir kuriai demokratija yra antroji Biblija. Ir štai dabar tos lyderystės ji savanoriškai atsisako, taip pat atsisako savo pačios esmės, tuo pačiu vykdydama politiką „Make America Small Again“.

Vis tik tikiuosi ir tikiu, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, jų žmonės dar nesiruošia visiškai žlugti, kad jie dar prisimena, dėl ko buvo įsteigta jų valstybė, kad jie dar turi supratimą, kas yra laisvė ir garbė. Nes jei ne – tuomet labai liūdna ir neramu, tuomet likusiam demokratiniam pasauliui belieka tik labiau susitelkti ir pasistengti laimėti karą prieš Rusiją be Jungtinių Valstijų. O šį principinį karą, kurį ne mes pradėjome, karą tarp gėrio ir blogio mes privalome laimėti, čia nėra kito pasirinkimo, ir tikrai nėra tokio pasirinkimo, kaip amžinos paliaubos. Taip, paliaubos gali būti, bet visi supranta, kad tai – tik laikina. Ir tai nėra Rusijos karas tik prieš Ukrainą, tai yra karas prieš visą civilizuotą demokratinį pasaulį. Ir net jei neskaičiuojant JAV, bendras ES BVP yra keliolika kartų didesnis už Rusijos, gyventojų kelis kartus daugiau, o gynybai visos ES valstybės (bet kartu ir su JK ir Norvegija) jau dabar išleidžia šiek tiek daugiau kaip dvigubai nei Rusija (apie 350 milijardų eurų). Nuo 2021-ųjų iki dabar ES išlaidos gynybai padidėjo apie 30 procentų ir jos toliau auga – nes šiuo istoriniu momentu tiesiog neturime kitos išeities. Taigi, jau dabartinės Europos gynybos išlaidos gan didesnės nei Rusijos, o potencialas – keliolika kartų didesnis. Beje, oficialiais duomenimis Rusija 2024 m. iš viso karui išleido apie 140 milijardų eurų, bet turint omeny, kad ten viskas slepiama, ji galėjo išleisti net iki 200 milijardų, nors iš tikro tai nelabai įmanomas skaičius, turint omeny, kad visas metinis jos biudžetas – 365 milijardai eurų.

O štai JAV metinis gynybos biudžetas – apie trilijonas dolerių. Na, bet čia tik šiaip, tarp kitko.

Reikia neužmiršti ir likusio pasaulio. Aišku, didelė dalis jo, ypač ta, kuri toliau nuo Rusijos, nelabai kreipia dėmesį į šį karą, kažkokia dalis žmonių ten netgi labiau simpatizuoja Rusijai nei Ukrainai, nors šiaip didžiajai daugumai nelabai tai iš vis rūpi. Ir vis tik – reikia neužmiršti likusio pasaulio ir nuolat su juo dirbti, bendrauti, stengtis patraukti į savo pusę, taip pat ir palankiomis ekonominio bendradarbiavimo sąlygomis. Nes, jei mes to nepadarysime, tai tą tikrai padarys (jau daro) Rusija, o dar labiau – Kinija, kuri, nors ir nėra Rusijos sąjungininkė, bet Vakarų pasaulio – juo labiau. Beje, visai neseniai Europos Sąjunga jau susitarė dėl laisvosios prekybos pakto su Indija, kuris, kaip teigia Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, bus didžiausios apimties tokio tipo susitarimas pasaulyje. Tai yra labai svarbus žingsnis ne tik prekyboje, bet potencialiai – ir gynybos stiprinime visame pasaulyje, o ne tik Europoje. Aišku, svarbu ne tik Indija, bet ir likusios, kaip aš vadinu, „Normaliojo Pasaulio“ šalys. Pats laikas kurti plačią koaliciją prieš valstybes ir jėgas, keliančias grėsmes netgi viso pasaulio egzistavimui.

Tikiu, kad anksčiau ar vėliau JAV atsipeikės ir vėl taps demokratinio pasaulio aktyvia dalyve, tikiu, kad Rusijoje įvyks esminiai pokyčiai, eliminuojantys jos grėsmes aplinkiniam pasauliui. Bet šie pokyčiai įmanomi tik sunaikinus dabartinį Kremliaus režimą, išvarius Rusijos ginkluotąsias pajėgas iš tarptautine teise pripažintos Ukrainos teritorijos, vykdant prieš šią imperiją visišką embargą bei pradėjus pačioje Rusijoje esmines permainas, t. y. jos nacionalinių kraštų bei regionų demokratizaciją ir autonomizaciją, kai kur net atsirandant naujoms valstybėms. Tam reikia: pakankamos Ukrainos paramos naujausia ir efektyviausia ginkluote, Europos (ir kitų demokratinio pasaulio) valstybių gynybos stiprinimo, vienybės veiksmuose prieš Rusiją bei jos nacionalinių kraštų ir regionų išsivadavimo judėjimų palaikymo. Potencialas tokiems judėjimams atsirasti tikrai yra, nes neapykanta Kremliui Rusijoje yra didžiulė, tikrai toli gražu ne visi ten už režimą. Tereikia tik juos palaikyti. Nes jei to nepadarysime, jei jų nepalaikysime, tai tikrai taip nebus, kad kažkur ten už aukštos tvoros, mums net nelabai norint žinoti, kas ten vyksta, Rusija apsiramins, taps normalia ir nieko nebepuls. Mes privalome prisidėti prie planavimo ir vykdymo pokyčių Rusijoje visam Normaliajam Pasauliu naudinga linkme. Nes kitas kelias – tik eskalacija ir didžiulis naujų karų pavojus, o gal net pasaulinio karo. Ir, jei kas drįsta teigti, esą tai yra „kišimasis į vidaus reikalus“ ir eskalacija, tai atsakymas paprastas – tai, kas darosi, o ypač, kas darysis Rusijoje, jau seniai nebėra tik jos vidaus reikalas, nes tai tiesiogiai veikia, o ypač paveiks mus visus. Juo labiau, ta teritorija, kurią iš inercijos dar vadiname „Rusijos federacija“, iš tikro yra valdoma ne legalios valdžios, o grupės teroristų, neišrinktų jokiais demokratiniais rinkimais, ir ta teritorija nebėra legitimi ir legali valstybė, o tik teritorija, turinti valstybės požymių. Tikroji eskalacija ir didžiulis neatsakingumas yra nesikišti į šios pseudovalstybės „vidaus reikalus“. Bent šiek tiek atsilaisvinus varžtams, nemaža tautų ir regionų dabartinės „Rusijos federacijos“ teritorijoje kaip mat paskelbs savo kraštų nepriklausomybes, nes toks siekis ten yra nuo seno (juk būta istorijoje ir sukilimų, ir karų), tik dabar kol kas geležiniais gniaužtais užspaudžiama.

Ir tik nuo mūsų supratimo, susitelkimo ir veikimo priklausys, ar karo veiksmai iš Ukrainos persikels į Rusiją, kovojant jau nebe ukrainiečiams, o patiems Rusijos gyventojams. Tiesą sakant, net nemanau, kad tie ginkluoti susirėmimai ten būtų ilgalaikiai, vien dėl tos priežasties, kad visas įmanomas jėgos potencialas jau dabar yra permestas į Ukrainos frontą, o pačioje Rusijoje, jei ir atsiras kokie sukilėliai, nelabai kas prieš juos ir bekovos. Taip pat nemaža dalis dabartinių Rusijos fronto dalyvių sugrįš į savo regionus, kai ten prasidės neramumai, ir tikrai didelė dalis jų kovos ne už Kremlių. Jau DABAR būtina užmegzti tiesioginius ryšius su regionų lyderiais ir netgi su dabartinių regionų administracijų atstovais – bet koks veiksmas, silpninantis Kremlių, yra tinkamas.

Tikėtis, kad atstūmus Rusijos ginkluotąsias pajėgas už Ukrainos sienų, viskas „kažkaip savaime“ išsispręs, yra labai naivu ir neatsakinga. Jei neplanuosime veiksmų Rusijos teritorijoje, visada išliks naujų karų grėsmė. Rusija nėra labai išskirtinė imperija, lyginant su kitomis iki šiol buvusiomis. Jos išskirtinumas tik tas, kad ši imperija vis dar gyvuoja jau poimperialistiniais laikais, ir tuo, kad ji XXI amžiui bando primesti XIX a. taisykles. Tiesa, galima paminėti ir jos režimo ypatingą žiaurumą prieš okupuotų kraštų ir savo gyventojus, bet čia ji nėra originali mūsų pasaulio istorijoje. Tiesa, dar vienas išskirtinumas – tai pirmoji valstybė pasaulyje, kurioje komunizmas buvo oficiali valstybinė ideologija. Akivaizdu, kad šioji imperija ritasi į savo pabaigą, tik, deja, tas procesas gali dar ilgokai ir skaudžiai užsitęsti, prieš nusibaigdama imperija gali dar gerokai pasispardyti…

Po to, kai „Rusijos federacijos“ teritorijoje susikurs autonomijos ir naujos valstybės, bus galima ir privaloma kalbėti apie reparacijas ir atgailą, ir apie „Maršalo planus“ atskiriems regionams (bet jokiu būdu ne visai „naujai vieningai“ Rusijai!).

Yra grėsmė, kad atsiras „naujoji pasaulio tvarka“ pagal „stipriojo teisę“ (beje, tai jokia nauja tvarka, tai netgi labai sena „tvarka“). Bet yra ir galimybė, kad sukursime kitokią naują tvarką… Nors ne, jokios naujos tvarkos nereikia kurti, užtenka jau komunizmo, nacizmo ir kitokių „naujų tvarkų“. Visa, ko tereikia, tai tik išlaikyti dabartinį Normaliojo Pasaulio sugyvenimo konsensusą ir jį stiprinti, savaime suprantama, visiems laikantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Koks variantas bus realizuotas, priklauso tik nuo mūsų visų.