A. Almanis. Kodėl Lietuva kariauja dėl nacionalinio transliuotojo ir kaip atrasti sutarimą visuomenėje?

Lietuvoje periodiškai, tarsi potvyniai ir atoslūgiai, kyla aštrios diskusijos dėl nacionalinio transliuotojo – LRT. Vos tik pasikeičia politinė valdžia, Seimo koridoriuose pasigirsta kalbos apie būtinybę reformuoti, skaidrinti ar efektyvinti LRT veiklą, tačiau po šiais techniniais terminais dažnai slypi kur kas gilesnis vertybinis ir politinis konfliktas. 2024–2025 metų sandūroje ši įtampa pasiekė naują lygį, visuomenei susiskaldžius į dvi barikadų puses: vieni LRT mato kaip demokratijos garantą, kiti – kaip uždarą „valstybę valstybėje“. Kuomet pasigirsta siūlymai keisti LRT įstatymą, pirmoji reakcija dažniausiai kyla iš žiniasklaidos ekspertų, žurnalistų bendruomenės ir pilietinės visuomenės. Jų pasipriešinimas nėra aklas „status quo“ gynimas, o grindžiamas keliomis pamatinėmis baimėmis, iš kurių svarbiausia – politizavimo grėsmė. Tai yra pagrindinis motyvas priešintis valdžios užmačioms visuomeninį transliuotoją paversti valstybiniu (iš tikro – valdišku), nes visuomeninis transliuotojas privalo tarnauti visuomenei, o ne valdančiajai daugumai. Kritikai baiminasi, kad bet koks bandymas keisti LRT Tarybos formavimo ir balsavimo tvarką, suteikiant daugiau galių politikams, yra tiesioginis kelias į redakcinės laisvės praradimą, o pavyzdžiai iš Vengrijos ar neseniai buvusi situacija Lenkijoje rodo, kaip greitai visuomeninis transliuotojas gali virsti valdžios ruporu, jei tik netenka saugiklių.

Vienas pagrindinių visuomeninio transliuotojo nepriklausomybės garantų yra finansinis saugumas – šiuo metu LRT biudžetas yra depolitizuotas ir priklauso nuo surinktų mokesčių – gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir akcizų. Visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo gynėjai pabrėžia, kad grįžimas prie kasmetinio biudžeto tvirtinimo Seime (kaip kad buvo anksčiau) taptų finansiniu pavadėliu, kuomet valdžią kritikuojantis transliuotojas kitais metais rizikuotų gauti mažiau pinigų. Deja, bet ši demokratijos gynimo taisyklė, užtikrinanti automatinį finansavimą, buvo pažeista dabartinės valdžios – ji tai teisina būtinybe visiems taupyti dėl padidėjusių gynybos išlaidų. Taip pat valdžia jaučia turinti politinį mandatą iš rinkėjų, kurie nepasitiki LRT, taigi, tuo pačiu ji demonstruoja galią ir nori priversti transliuotoją būti nuolankesniu. LRT gynėjams tai atrodo kaip žingsnis link Vengrijos modelio, tuo tarpu valdantiesiems tai tėra biurokratinių privilegijų panaikinimas ir teisingas biudžeto perskirstymas.

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, LRT finansavimo modelis yra sukurtas taip, kad būtų automatinis ir kuo mažiau priklausytų nuo kasmetinių politikų užgaidų, o pagrindinis šaltinis yra valstybės biudžeto asignavimai, apskaičiuojami pagal formulę. LRT negauna fiksuotos sumos, kurią politikai sugalvoja kiekvienais metais, vietoje to lėšos skiriamos pagal faktiškai gautas įplaukas į valstybės biudžetą prieš dvejus metus, skiriant 1,5 procento nuo surinkto GPM ir 1,3 procento nuo surinktų akcizų pajamų. Pavyzdžiui, norint apskaičiuoti LRT biudžetą 2025 metams, imamos faktinės valstybės pajamos, gautos 2023 metais, todėl jei ekonomika augo, biudžetas didėja, o jei buvo krizė – mažėja.

Svarbu paminėti, kad nuo 2015 metų, įvedus šį finansavimo modelį, LRT eteryje draudžiama komercinė reklama, tad transliuotojas negali užsidirbti rodydamas reklaminius klipus, išskyrus retas išimtis tarptautinių renginių metu ar socialinės informacijos sklaidai. Nors įstatymas leidžia gauti nežymių pajamų iš leidybinės veiklos, programų pardavimo ar paramos, vis tik pagrindą sudaro biudžeto lėšos.

Dabartinė įtampa kyla būtent dėl to, kad valdžia, priimdama 2025 m. valstybės biudžeto įstatymą, nusprendė laikinai netaikyti minėtos LRT įstatymo formulės, sukurdama teisinę koliziją tarp LRT įstatymo, reikalaujančio fiksuoto procentinio finansavimo, ir biudžeto įstatymo, nustatančio fiksuotą sumą. Būtent šis nukrypimas vadinamas „finansavimo įšaldymu“ bei nepriklausomumo garantijų pažeidimu. Be to, Lietuva yra Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narė, ir dažnai kai kurių vietos politikų siūlomos reformos, kuriomis siekiama visuomeninį transliuotoją Vengrijos pavyzdžiu paverti valstybiniu ar net valdišku, prieštarauja EBU rekomendacijoms bei tarptautiniams standartams, todėl Lietuva jau dabar gauna EBU rekomendacijas bei protestus.

Visgi, dalis visuomenės į protestus „Už laisvą LRT“ žiūri skeptiškai ar net priešiškai, ypač po 2024 m. rinkimų sustiprėjus antisisteminėms politinėms jėgoms. Protesto kritikai teigia, kad LRT nepriklausomybė tėra priedanga šališkumui, nes LRT, jų nuomone, jau seniai tarnauja „vilnietiškam elitui“ bei buvusiems valdantiesiems, o protestuotojai atseit gina ne žodžio laisvę, bet savo ideologinę tvirtovę. Taip pat keliamas finansinis argumentas apie „valstybę valstybėje“, piktinantis, kad gaudama milžinišką, virš 80 mln. eurų siekiantį finansavimą, LRT stokoja atskaitomybės ir skaidrumo pirkimuose, kas sukelia įtarimų dėl „lesyklėlės“ gynimo. Prisideda ir rinkiminės nuoskaudos, kai dalis rinkėjų mano, jog rinkimų metu LRT žaidė į vienus vartus, todėl dabar vykstančios reformos jiems atrodo ne kaip kerštas, o kaip teisingumo ir balanso atkūrimas.

Siekiant išvengti tolesnio karo ir visuomenės susipriešinimo, Lietuva galėtų pasimokyti iš užsienio praktikos. Jungtinėje Karalystėje veikia „Karališkoji chartija“, garantuojanti visuomeninio transliuotojo stabilumą dešimtmečiui, o Vokietijoje transliuotojų tarybas sudaro ne politikai, bet įvairių visuomenės grupių – Bažnyčios, profsąjungų, žurnalistų – atstovai, užtikrinantys pliuralizmą. Tuo tarpu Lenkijos pavyzdys yra skaudi pamoka, kuomet kompromiso nebuvimas ir jėgos panaudojimas, keičiant transliuotojo vadovybę, sukėlė teisinį chaosą. Kad Lietuva netaptų antra Lenkija ar Vengrija, reikalingi žingsniai iš abiejų pusių: radikalus LRT finansinis skaidrumas bei Tarybos depolitizavimas pagal vokiškąjį modelį. Kol abi pusės naudos karo terminologiją, vadindamos vieni kitus „vatnikais“ arba „sorošiniais“, tol laimės tik politikai, besikraunantys reitingus iš visuomenės susipriešinimo, nors tikrasis LRT tikslas turėtų būti tiltas, jungiantis Lietuvos žmones, o ne skirianti siena.