S. Gentvilas, D. Augutis. 10 procentų Lietuvos griežtai saugoma. Ar tai įmanoma?

Praėjusi vasara, kai dėl pandemijos negalėjome keliauti po užsienio šalis, parodė, kokios svarbios mums yra saugomos teritorijos. Daugelis iš naujo atrado Lietuvos gamtą, o populiariausi pažintiniai takai buvo pilni lankytojų. Tačiau gamta skursta – vis mažiau lieka natūralių, žmogaus veiklos nepaliestų vietų.

Atsižvelgdama į prastėjančią ekologinę situaciją, Europos Sąjunga numatė, jog saugomos teritorijos turėtų sudaryti apie 30 proc. teritorijos. Bent trečdalis tokių teritorijų turėtų būti griežtai saugomos. Tokie tikslai iškelti naujoje Europos sąjungos biologinės įvairovės strategijoje, kuri yra Žaliojo kurso dalis. Ką tai reiškia Lietuvai ir kokie pokyčiai laukia aplinkosaugos politikos?

Šiuo metu Lietuvoje saugomų teritorijų perpus mažiau – apie 16 proc. Tačiau griežtai saugomų teritorijų mūsų šalyje yra dar mažiau – priklausomai nuo to, ką laikytume griežta apsauga, jos užima tik 0,7 – 3 proc., kas maždaug prilygsta Biržų rajono teritorijai. Įgyvendinus Europos žaliąjį kursą  saugomų teritorijų plotas padidėtų dvigubai, o griežtai saugomų teritorijų net 3 kartus. Tad iškyla klausimas – kaip augant saugomų teritorijų plotams keisis mūsų santykis su gamta, ar dėl to nenukentės miškų ir žemės ūkis, o galbūt atsiras papildomų galimybių?

Ketverius metus prasiginčijus dėl Punios šilo apsaugos, užimančio kelis tūkstančius hektarų,  atrodytų, kad ambicijos saugomų teritorijų plotus padidinti šimtais tūkstančių hektarų yra perdėm didelės. Bet tai nėra misija neįmanoma. Pirmiausia, būtina aptarti, kodėl papildomų saugomų teritorijų reikia ir kokią naudą jos mums duotų, įtraukiant į diskusiją visas suinteresuotas grupes.

Apie tai, kad esamų saugomų teritorijų nepakanka, pasaulio mokslo bendruomenė kalba jau kelis dešimtmečius.  Tačiau, nepaisant milžiniškų pastangų siekiant išsaugoti gamtines vertybes, deja, jos toliau nyksta. Dėl žmogaus veiklos natūralios ekosistemos tampa vis labiau fragmentuotos, maži natūralios augmenijos plotai tampa nutolę vienas nuo kito tiek, kad juose aptinkamos augalų, gyvūnų ir grybų rūšys tampa įkalintos jose tarsi salose. Dauguma šių „salų“ yra žinomos kaip natūralios gamtinės buveinės, o jų apsaugą reglamentuoja „Buveinių direktyva“,  steigiant vadinamąsias „Natura 2000“ teritorijas. Tačiau, laikas parodė, kad esamų teritorijų nepakanka.

Saugomos teritorijos nereiškia, kad turime uždrausti ten įkelti koją, tiesiog privalome keisti naudojimo sąlygas, prioritetą teikiant esamos ekosistemos išsaugojimui. Skirtingoms gamtinėms buveinėms kyla skirtingos grėsmės: pievoms – suarimas, ar tradicinio šienavimo ir ganiavos atsisakymas; smėlynams ir pelkėms  – dingusio ekstensyvaus ūkininkavimo nulemtas apaugimas medžiais ir krūmais; miškų buveinėms – plynais kirtimais ir intensyvia sanitarine sauga paremtas ūkinis naudojimas. Didžiąja dalimi gamtinių buveinių apsauga nereiškia visiško veiklos draudimo, tik keičiasi teritorijos naudojimo akcentas – vykdoma ta veikla, kuri reikalinga buveinei, o ne labiausiai pelninga žmogui.

Nustatyta, kad natūralios gamtinės teritorijos Lietuvoje užima vos 6,6 proc. šalies teritorijos, o didžioji dalis jų yra aptinkamos miškuose. Todėl suprantamas miško savininkų nerimas dėl jų ateities. Sengirė ir ūkinis miškas yra du skirtingi dalykai – naudodami ūkinius miškus turime palikti biologinės įvairovės medžius, tačiau saugomose teritorijose vien to neužtenka. Tiek Lietuvos, tiek tarptautinė praktika rodo, kad sėkmingas saugomų teritorijų steigimas įmanomas tik radus kalbą su vietos bendruomenėmis ir žemių savininkais. Reikalinga ieškoti būdų, kaip į teritorijų tvarkymą įtraukti miškų savininkus, o nesant tokių galimybių –  rasti mechanizmus sąžiningai atlyginant už apribojimus.

Ūkinė ir ekonominė veikla vis intensyvėja, todėl turi intensyvėti ir gamtosauga. Šiuo tikslu visų pirmiausia būtina kuo skubiau susitelkti į konkrečius uždavinius. Kas bebūtų atsakingas už aplinkosaugą Lietuvoje, svarbiausi prioritetai miškų politikos klausimais yra tokie:

Saugoti reikia šiandien. Dar šiais metais, nelaukiant Kalėdų, reikia teisiškai apsaugoti visus bioįvairovei svarbius valstybinius miškus, EB svarbos buveines. Tą vėluojame padaryti nuo 2013 m. ir ES už mūsų delsimą grasina baudomis. Gamtos sektoriuje turime laikytis prevencijos principo, nes išnykusioms rūšims negalime išmokėti kompensacijų. Žinoma, už nuosavybės ribojimus turi būti teisingai atlyginta.

Gamtos apsauga reikalauja nacionalinio susitarimo. Ekosistemos kuriasi šimtmečius ir nei liberalai, nei konservatoriai, nei valstiečiai neturi jų reguliavimo keisti spontaniškai pagal savo nuožiūrą. Tam reikia Lietuvos žmonių sutarimo dešimtmečiams. Todėl nacionalinis susitarimas dėl miškų ekosistemų ir ūkinių miškų turi būti patvirtintas jau 2021 m.

Saugomos teritorijos turi būti saugomos. Tai visų mūsų lūkestis nuo Labanoro, Šimonių iki Punios šilo girios. Ūkinė veikla turi būti mažinama, privati nuosavybė išperkama su tam numatytu dešimtmečio planu ir tinkamu finansavimu.

Miškininkystė nėra tik miškų kirtimas. Tradicinė miškininkystė turi keistis. Turime aiškiai atskirti gamtotvarką nuo miškų gamybos. Šiuo metu liepsnojantis konfliktas yra nesprendžiamas ilgą laiką. Dėl to kenčia miškininkų ir pramonės statusas, o visuomenė susipriešina, nes politikai atidėlioja sprendimus ir pažangių gamtosauginių idėjų perkėlimą į mūsų šalį. Lietuva yra viena iš 3 ES šalių, kur miškingumas didėja, todėl turime visas galimybes tapti Europos pavyzdžiu – saugoti daugiau, plėsti saugomas teritorijas ir išlaikius tinkamą balansą sukurti tikrą bioekonomikos proveržį ūkinių miškų pagalba.

Aplinkosauga yra investicija. Turime suprasti, kad tam tikrų teritorijų apsauga yra geresnė alternatyva nei alinanti žmogaus veikla. Paskaičiuota, jog saugoma teritorija padidina socioekonominę naudą bent du kartus. Tam reikia daugiau komunikacijos, skirtingų interesų derinimo, tačiau svarbiausia, jog bendruomenė turėtų galimybę diskutuoti dėl pamatinių nuostatų Lietuvos gamtos atžvilgiu.

Bioekonomika atpratins mus nuo naftos. Plastiko bei žalingų medžiagų vartojimas mažės tik su intensyvesniu atsinaujinančių išteklių panaudojimu, įskaitant biomasę bei medieną. Perėjimas nuo naftos ir dujų priklausomybės energetikoje ir pramoninėje gamyboje turi būti įgyvendintas ne saugomų ir rekreacinių miškų sąskaita, o ūkinių miškų tvariu ūkininkavimu.