2026 metų biudžetas – pažadų kalnas ant skolų pečių

Valdžia pristatė 2026 metų valstybės biudžeto projektą. Iš pirmo žvilgsnio – skaičiai įspūdingi: rekordai, augimai, didesni atlyginimai, pensijos, gynyba. Bet jei pažvelgsime giliau, matysime visai kitą vaizdą – Lietuvą, kuri vėl gyvena skolon ir tempia visą ekonominę naštą ant mokesčių mokėtojų pečių.

Skaičiai skamba gražiai – bet realybė ne tokia šviesi

Kitų metų biudžeto pajamos planuojamos apie 21 mlrd. eurų, o išlaidos – net 27,5 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad išlaidos augs beveik 19 proc/, arba 4,3 mlrd. eurų daugiau nei šiemet.
Kitaip tariant, išleisime gerokai daugiau, nei uždirbsime.

Tokie šuoliai neprimena atsakingos finansų politikos. Jie labiau primena priešrinkiminį vakarėlį, kuriame dalinama visiems, o sąskaitą – kaip visada – apmokės mokesčių mokėtojai.

Jau dabar aišku, kad Vyriausybė planuoja dar labiau skolintis. Skola sieks apie 45 proc. BVP, o palūkanų našta vis augs. Kiekvienas papildomas milijardas reiškia, kad daugiau pinigų teks ne švietimui ar sveikatai, o skolų aptarnavimui.

Gynybos 5,38 proc. nuo BVP – skamba įspūdingai, bet kur pinigai eis?

Vyriausybė didžiuojasi, kad gynybai skirs net 5,38 proc. nuo BVP, arba beveik 4,8 mlrd. eurų. Bet klausimas paprastas – ar visos šios lėšos pasieks kariuomenę?

Dalis jų bus nukreipta ne tiesioginei gynybai, o vadinamiems „dvigubos paskirties“ projektams – keliams, logistikos ir infrastruktūros objektams, kurie tik iš dalies susiję su karine galia. Tai reiškia, kad tikrasis gynybos finansavimas bus mažesnis, nei deklaruojama.

Be to, ar valstybės institucijos pajėgios skaidriai ir efektyviai panaudoti tokį kiekį lėšų? Viešieji pirkimai, projektų valdymas, karinės infrastruktūros statybos – tai sritys, kuriose Lietuva ne kartą klupo.

Didžiausi pralaimėtojai – smulkus verslas ir savarankiškai dirbantys

Kad biudžetas „sueitų“, Vyriausybė žada įvesti arba padidinti eilę mokesčių. Daugiausia tai palies tuos, kurie patys kuria vertę – smulkųjį verslą ir savarankiškai dirbančius žmones.

Nuo 2026 m. įsigalios progresiniai pajamų mokesčiai, didės pelno mokesčio tarifas, bus plečiamas nekilnojamojo turto mokestis, atsiras naujų įmokų ir rinkliavų. Tai reiškia didesnę administracinę naštą, mažesnę motyvaciją kurti ir didesnį šešėlį.

Kapitalas ir verslas išsilaiko ten, kur jiems prognozuojama aplinka. Kai valdžia siunčia signalą „mokėkite daugiau“, verslas pradeda ieškoti, kur tas signalas švelnesnis – Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje.

Tvarumo ženklų – nė kvapo

Biudžetas turėtų būti ne tik dosnus, bet ir atsparus netikėtumams. Šiame projekte nėra jokių rezervų ar „saugiklių“, kurie padėtų, jei ekonomika sulėtėtų.

Jei prognozuotos pajamos nepasiteisins – o tai labai tikėtina – valstybė vėl skolinsis arba karpys išlaidas ten, kur labiausiai skauda: švietime, kultūroje, sveikatos apsaugoje.

Tai nėra atsakinga finansų politika. Tai – gyvenimas nuo atlyginimo iki atlyginimo, tik valstybės mastu.

Socialdemokratinis biudžetas su socialistine logika

Dabartinė valdžia biudžetą pristato kaip „socialiai teisingą“. Tačiau tai reiškia viena – daugiau perskirstymo, daugiau valstybės įsikišimo ir mažiau pasitikėjimo žmogumi.

Užuot skatinę investicijas ir darbo vietų kūrimą, valdantieji renkasi lengviausią kelią – skolintis ir dalinti. Tai ne kuria tvarų augimą, o tik trumpam nupurškia ekonomikos ratą prieš rinkimus.

Mes, liberalai, visada sakėme: biudžetas turi būti apie atsakomybę, o ne apie pažadus.
Atsakinga valstybė turi skatinti dirbančius, o ne bausti juos didesniais mokesčiais.

Vietoje išvados

2026 metų biudžetas – tai išpūstų skaičių ir gražių deklaracijų rinkinys, bet ne aiškus planas, kaip užtikrinti Lietuvos ekonomikos tvarumą.

Socialdemokratai sako, kad „investuoja į žmones“. Iš tiesų – jie investuoja į pažadus, kuriuos ateityje teks apmokėti mums visiems.

Jei tokia kryptis išliks, Lietuva po kelerių metų turės ne stipresnę ekonomiką, o didesnę skolą ir mažiau galimybių manevruoti, kai pasaulis vėl pradės drebėti.