120 dienų be Vyriausybės: ką jie jums padarė

Keturis mėnesius Lietuvoje verdant Vyriausybės krizei, regione ir pasaulyje vienas kitą veja įvykiai, į kuriuos adekvačiai reaguoti reikėtų ne tik truputį veiksnaus ir daugmaž sudaryto – reikėtų energingo ir atkaklaus ministrų kabineto.  

Medijų kanalai „Siena“ ir „Laisvės TV“ tyrimą apie tuomečio premjero Gintauto Palucko ranką valstybinio banko kišenėje paskelbė šių metų gegužės 28 dieną. Politiko įmonei „Garnis“ suteikus ILTE lengvatinę paskolą teisės aktai formaliai nebuvo pažeisti. Vis dėlto kiti tyrimai apie premjero verslus pavertė jį, kaip anglai sako, šluba antimi, tai yra žlungančiu politiku: kiekviena paskesnė publikacija vis aiškiau rodė, kad Vyriausybė grius. Pamažu žlungant G. Paluckui ėmė kliuvinėti Vyriausybės darbas. 

Panašiai Lietuvos istorijoje yra buvę: į neskaidrias istorijas įsivėlusių Gedimino Vagnoriaus ir Artūro Zuoko partijos dar bandė remti ir išsaugoti savo lyderius, tačiau šie toliau tik klimpo, klimpo. Analogišką algoritmą taikė socialdemokratai, neparodę ryžto užbaigti reikalą greitai (kad ir skausmingai), Vilijai Blinkevičiūtei užėmus poziciją ginti Gintą. Vieną signalą liepos 23 d. vis dėlto visuomenei pasiuntė Juozas Olekas, per radiją taręs, kad yra pasiruošęs tapti premjeru, jei to reikėtų, tai yra – jei kristų G. Paluckas. Tai buvo retas sveiko proto balsas, prasimušęs pro socialdemokratų gynybines barikadas. 

Socialdemokratai tuomet pasišiaušė prieš patį J. Oleką: ša! Mes turime Gintą ginti! Jie parodė politinę nenuovoką: vargu ar besąlygiškai tikėjo premjero nekaltumu – paprasčiausiai tikėjosi jį užstoti savo skaičiumi, daugumos raumenimis.  

Tuomet liepą aikštėn iškilo faktas, kad Gintas schemutėse dalyvavo jau būdamas premjeru: jo brolienės įmonė, gavusi Nacionalinės mokėjimo agentūros paramą, paslaugas pirko iš premjero-svainio įmonės „Garnis“, kuri gegužę išviešinta kaip gavusi lengvatinę paskolą iš valstybinio banko.  

Socialdemokratai toliau savo Vyriausybės vadovą uoliai gynė. Ir prezidentas Gitanas Nausėda užstojo, pasiūlęs premjerui išeiti atostogų ir pagalvoti apie ateitį. Kol neįsijungė teisėsauga: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atliko kratas premjero brolio įmonėje. Po to – ir sulaikė brolį. Tik tuomet socialdemokratai susivokė, kad premjero paskolų ir paramų reikalai – ne muilo burbulas. 

Beveik visą 2025-ųjų vasarą politinė bendruomenė, pavadinimu Lietuvos socialdemokratų partija, nudavė, kad nieko nevyksta. Rezultatas? Premjeras žlugo, Vyriausybė griuvo. 

Dabar socialdemokratų su partneriais dauguma formuoja naują Vyriausybę, pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją nesilaikydama Konstitucijos reikalavimo, pagal kurį „Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.“. Prezidentas savo dekretu Ingą Ruginienę premjere paskyrė dar rugpjūčio 26 dieną. Šlubą antį pakeitė šluba žąsis, kuriai niekaip nepavyksta tapti premjere. I. Ruginienei per mėnesį nesugebėjus suformuoti Vyriausybės, valstybė įžengia į Konstitucijos 58 straipsnio režimą, kuris nustato pirmalaikių Seimo rinkimų tvarką.  

Atkreipiu dėmesį, kad Vyriausybės sudarymo komplikacijos kilo ne iškart po Seimo rinkimų, kai pasikeitus politinių jėgų santykiui suformuoti daugumą ir kabinetą iš tikrųjų sudėtinga, o iš esmės išsaugojus tą patį daugumos branduolį – 71 socialdemokratų ir aušriečių Seimo narį, kurie pernai pritarė ir G. Palucko Vyriausybei (nūnai koalicijoje pasikeitė tik trečioji frakcija). Atrodytų, parlamentarų sudėčiai išlikus tokiai pačiai, sudaryti Vyriausybę turėtų būti paprasta. 

Vis dėlto toli gražu nėra paprasta: „Nemuno aušra“ parodo savo visą griaunamąją galią, o prezidentas nebežino, kaip elgtis: pernai lapkritį koaliciją su „Nemuno aušra“ pavadinęs „padaryta klaida“, šių metų rugpjūtį – „sunkiai išvengiama klaida“, praėjusią savaitę Vyriausybės formavimo procedūrą apibūdino kaip derybas su teroristais. Kitą dieną teroristų vadas įžengia į prezidentūrą ir prezidentui nelieka nieko kito, kaip pajuokauti. Figaro šen, Figaro ten, o Vyriausybės – nėra. 

Vyriausybės nėra, užtat vis dar yra rugsėjo 9 d. dekretu paskirtoji kultūros ministrė, kukli kairiųjų persona Vaida Aleknavičienė, kuri nebebus ministrė, nes Kultūros ministerija perleista „Nemuno aušrai“. Ji dabar egzistuoja kaip Šriodingerio katė, kuri vienu metu ir gyva, ir negyva, o sutrikęs prezidentas leidžia tęstis tokiai padėčiai, užuot po svarbios komandiruotės Niujorke, Jungtinėse Tautose, grįžęs į Lietuvą ir visu stuburo kietumu socialdemokratams pareiškęs: jūs per visą mėnesį taip ir nesugebėjote sudaryti padoraus ministrų kabineto! 

Tuo metu, nuo pirmojo tyrimo apie G. Palucko verslus gegužės 28 dieną, Lietuvoje ir pasaulyje įvyko nemažai reikšmingų įvykių, kurie keičia padėtį iš esmės ir šaukiasi darnios ir veiklios Vyriausybės sprendimų. Vyriausybės, kurios, ak, nėra. 

Liepos 10-ąją į Lietuvą įskrido ir sudužo rusų bepilotis orlaivis, liepos 28 dieną incidentas pasikartojo: į mūsų padangę įskriejo ir sudužo kitas dronas, jau gabenęs sprogmenį. Rugsėjo 10 dieną jau visas spiečius bepiločių orlaivių skrodė kaimyninę Lenkiją ir dužo jos teritorijoje. Laikinoji krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė tada pareiškė, kad Lietuva irgi būtų numušinėjusi mūsų oro erdvę pažeidusius dronus. Vis dėlto abu atvejai liepą rodo, kad Lietuvos pajėgos šių orlaivių net nepastebėjo. 

Lietuvoje skraidant antram bepiločiam orlaiviui, tuometis premjeras jau atostogavo. Kaip paaiškino prezidentas, jis davė premjerui dvi savaites pagalvoti, ar galės toliau premjerauti; kaip paaiškino pats premjeras, atostogų reikėjo ir medui išsukti. Tuomet man trūko kantrybė – tai todėl liepos pabaigoje įvardijau prezidentą bestuburiu ir minkštakūniu. 

Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas rugpjūčio 16 dieną Aliaskoje patiesė raudoną kilimą kraugeriui Vladimirui Putinui, Lietuvos ministras pirmininkas jau buvo paatostogavęs, išsukęs medų ir… atsistatydinęs. Toli šiaurėje sprendžiamas Lietuvos likimas, o Lietuvoje Vyriausybės – nėra. 

Lenkiją užpuolus devyniolikai rusiškų dronų, šios šalies vyriausybė ėmėsi skubių priemonių ir po dviejų dienų uždarė sieną su Baltarusija. Regint pasikartojančius oro erdvės pažeidimus mūsų regione ir vykstant „Zapad“ pratyboms, Lietuvoje toliau veikė du praėjimo punktai pasienyje su Baltarusija – juk Vyriausybės nėra. 

Praėjusį penktadienį, socialdemokratams toliau tebeieškant, iš ko padaryti Vyriausybę, dar ir Estijos oro erdvę pažeidė trys orlaiviai – tik jau ne dronai, o naikintuvai. Estija šaukia aktyvuoti ketvirtąjį NATO sutarties straipsnį, o pas mus visi atsipalaidavę lyg Norberto Černiausko „Paskutinėje Lietuvos vasaroje“. 

Šių metų vasario pabaigoje, dar trys mėnesiai iki premjero epopėjos, krašto apsaugos ministrė su viceministrais Liberalų sąjūdžio frakcijoje pristatė didelį numatomų gynybos stiprinimo darbų planą: tuomet viceministrė Orijana Mašalė atskleidė, kad priimant vokiečių brigadą šalyje būtina operatyviai atnaujinti arba pastatyti net 402 statinių ir objektų, todėl reikės keisti pluoštus įstatymų ir teisės aktų. Maža to, Vokietijos kovinės brigados įsikūrimą, kariuomenės infrastruktūros ir logistikos projektus ministerijoje kuravusi O. Mašalė – jau nebe viceministrė. Nebe viceministrė Vyriausybėje, kurios nėra. 

Ketvirtadienį Seime būtinai D. Šakalienės paklausime, kiek objektų iš vasarį įvardytųjų 402 jau statomi arba užbaigti. Bent karinių transportinių lėktuvų, kurių Lietuvos gynybiniam atsparumui ir priešo atgrasymui nieko nereiškia, pirkimas vyksta sklandžiau, tik vis dar neaišku, – iš kokių pinigų. Nei rusiško drono, nei juolab naikintuvo braziliški embraeriai nenumuš. 

Ketvirtadienį D. Šakalienė ir kiti paskirtieji Vyriausybės nariai techniškai turėtų ateiti į Seimą. Tik neaišku, ar kreipsimės į juos kaip į visaverčio kabineto narius, ar kaip beorėje politinėje erdvėje tarp dviejų neveiksnių vyriausybių paklydusias postų dalybų skraidykles.