R. Lopata. Kokia Lietuvos „susitaikymo“ su Kinija kaina?

Ar Lietuva, siekdama atkurti diplomatinio atstovavimo Pekine lygį, pasirengusi paaukoti savo tarptautinį patikimumą, santykius su Taivanu ir užsienio politikos savarankiškumą?

Susitikime su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija premjeras sulaukė konkretaus klausimo: „Ar galite patvirtinti ar paneigti, kad tokio diplomatinio atstovavimo atkūrimo kaina yra Taivaniečių atstovybės pervadinimas?“ Mindaugas Sinkevičius atsakė: „Kol kas mes tokio, neleisiu sau interpretuoti ar improvizuoti, pageidavimo nei siūlymo, sakykime, iš Kinijos Liaudies Respublikos, nei siūlymo iš Lietuvos pusės mes nesame pateikę ar aptarę.“

Premjero klausta, ar dėl atstovybės pavadinimo kalbama su Taivanu. O atsakyta, kad dėl pavadinimo nieko su Kinijos Liaudies Respublika (KLR) nevyksta.

Žinoma, kad užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ultimatyviai pareikalavo Taivano užsienio reikalų ministro skubiai apsispręsti dėl atstovybės pavadinimo – Taipėjaus. Tad lieka tik spėlioti: Vyriausybės vadovas nežino apie tai arba žino, todėl atsakydamas liberalams gudravo. Abu variantai kelia rimtų klausimų dėl Vyriausybės užsienio politikos skaidrumo.

Matyt, tikimasi, kad Taivanas sprendimą dėl atstovybės pavadinimo pakeitimo pateiks kaip savo iniciatyvą, o ne Lietuvos (Kinijos) spaudimą ar Lietuvos nuolaidą Kinijai. Pekinas gautų tai, ko siekė nuo 2021 m., Vilnius galėtų kalbėti apie diplomatinį laimėjimą, o atsakomybė už nuolaidą tektų Taivanui.

Jeigu vadovaujamasi tokia dėlione, klausimas kyla – ar įsivaizduojama jos tikroji kaina?

M. Sinkevičiaus Vyriausybės programoje įrašytas siekis normalizuoti diplomatinius santykius su Kinija iki tokio diplomatinio atstovavimo lygio, koks jis yra kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse. Tuo pat metu iš programos dingo ankstesnių vyriausybių nuostata plėtoti ekonominius ir kultūrinius ryšius su Taivanu. Kartu su spaudimu Taivanui dėl atstovybės pavadinimo – tai rodo prioritetų užsienio politikoje pokytį.

Pekinas išpažįsta vienos Kinijos principą. Taivanas laikomas neatskiriama Kinijos dalimi, o KLR vyriausybė – teisėta visos Kinijos atstove. Europos Sąjunga laikosi vienos Kinijos politikos. Ji pripažįsta KLR vyriausybę vienintele teisėta Kinijos vyriausybe, tačiau tai nereiškia, kad ES pritaria Pekino teiginiui, esą Taivanas yra KLR teritorijos dalis. Tokia diplomatinė formulė leidžia palaikyti plačius ekonominius ir kultūrinius santykius su Taivanu.

Pats Taivaniečių atstovybės pervadinimas ir jo aplinkybės reikštų, kad Lietuva atsisako ES vienos Kinijos politikos ir grįžta prie 1991 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos–KLR diplomatinių santykių komunikato. Siekdama narystės Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO), Lietuva pasirašė dokumentą, kurio turinys atitinka svarbiausius KLR vienos Kinijos principo teiginius. Jeigu Taivaniečių atstovybės Vilniuje pervadinimas būtų atliktas siekiant įvykdyti Pekino politinį reikalavimą, tai būtų ir signalas, kad Kinijos ekonominis ir diplomatinis spaudimas gali priversti ES ir NATO valstybę pakeisti jau priimtą sprendimą.

Taivanui atstovybės pavadinimas nėra vien techninis klausimas. Tai jo tarptautinio matomumo ir politinio orumo dalis. Lietuvos reikalavimą jo atsisakyti Taivanas galėtų suprasti kaip pasitikėjimo sulaužymą ir reputacinę žalą.

Neatmestina ir tai, kad Taivanas pasirinktų ne pervadinimą, o atstovybės Vilniuje uždarymą. Lietuva prarastų partnerį, su kuriuo siejo ekonomikos diversifikavimo, aukštųjų technologijų, investicijų ir bendradarbiavimo su demokratinėmis Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono valstybėmis lūkesčius.

Galimas daiktas, dalis lietuviško verslo atsigautų Kinijos rinkoje. Bet kuo pelnas Kinijoje skirtųsi nuo pelno Rusijoje? Juoba, Lietuva Kinijoje jau yra patyrusi, kaip trumpalaikė galima ekonominė nauda paverčia mus pažeidžiamus ir priklausomus nuo autoritarinių režimų politinės valios.

Didžiausia tokio sprendimo kaina būtų ne ekonominė, o geopolitinė. 2021 m. Lietuva priėmė savarankišką sprendimą leisti veikti Taivaniečių atstovybei. Kinija atsakė diplomatiniu ir ekonominiu spaudimu. Jeigu po kelerių metų Lietuva atsitrauktų būtent dėl šio spaudimo, Pekinas galėtų padaryti labai paprastą išvadą: net ES bei NATO valstybė galiausiai nusileidžia, jei spaudimas jai nuoseklus ir be kompromisų.

Lietuva įrodys, kad Pekinas gali viską, kad ji yra maža, silpna, neprincipinga, išsišokėlė, kurią galima sutramdyti. Būtume tik išsišokėliai, kuriais sunku pasitikėti. Tai galų gale sumažintų ir Lietuvos, ir Taivano nacionalinį saugumą. Būtų nusivylimo Lietuva ES ir JAV.

Prieš keletą mėnesių JAV Kongreso Taivano grupės keturi bendrapirmininkiai, respublikonai ir demokratai, oficialiai kreipėsi į Lietuvos vadovus, ragindami išlaikyti glaudžius santykius su Taivanu, nepasiduoti Kinijos politiniam ir ekonominiam spaudimui, išsaugoti 2021 m. Vilniuje įsteigtos Taivaniečių atstovybės politinę reikšmę, tęsti bendradarbiavimą su demokratinėmis partnerėmis. Kreipimesi kongresmenai priminė ir tai, kad Kinijos parama Rusijai prieštarauja Europos interesams.

Prieš savaitę vienas jų, respublikonas Mario Diazas Balartas, be užuolankų pareiškė, kad Lietuvai suklupus Taivano klausimu JAV teks peržiūrėti savo politiką Lietuvos atžvilgiu. Krūpčiodami nuo kiekvieno Donaldo Trumpo krustelėjimo apskritai ir konkrečiai dėl JAV karių buvimo Lietuvoje, turime tiesioginę to buvimo sąsają su Vilniaus apsisprendimu dėl Taivano.

Ir JAV, ir ES neabejotinai bus svarbu, ar Lietuva sprendimą priėmė savarankiškai, ar pasidavė spaudimui ir pati šantažavo.

Visa tai stebėtų ne tik Kinija. Procesą atitinkamai įvertintų ir jos palaikoma agresorė Rusija bei kitos autoritarinės valstybės. Jei Lietuva privers Taivaną atsisakyti savo atstovybės pavadinimo vien tam, kad įtiktų Pekinui, ji rizikuos prarasti gerokai daugiau, nei atkūrusi diplomatinio atstovavimo lygį. Jo atkūrimas negali tapti tikslu, dėl kurio nebesvarbu, kokiomis sąlygomis tai pasiekta.