R. Imbrasas. Tegul laimi tie, kurie realiai pradės taupyti vilniečių laiką

Jau visai arti rudens sezonas. Moksleiviai sugrįš į mokyklas, studentai – į paskaitas. Po vasaros atostogų vilniečiai grįš į darbus. Deja, bet kartu su rudeniu į Vilniaus gatves sugrįš spūstys, chaosas, vairuotojų ir keleivių pyktis. Kaip ir kiekvieną rudenį. Ir taip jau daug metų – Vilnius netapo žmonėms patogesnis.

Vėl prasidės viešos diskusijos, pasiūlymai, kaip keisti Vilniaus eismo organizavimą, gerinti infrastruktūrą ir t. t. Bet turiu nuojautą, kad viskas diskusijomis, kaip visada, ir pasibaigs. O realių sprendimų, kurie spręstų dešimtmečių miesto susisiekimo problemas, taip ir nesulauksime.

Panašu, kad Vilnius juda lėtai. Ekspertai jau dabar skaičiuoja, kad per metus vilnietis miesto kelionėse praranda beveik mėnesį savo gyvenimo. Šiuo požiūriu, delsdamas priimti ryžtingus sprendimus dėl alternatyvios viešojo transporto sistemos kūrimo mieste (modernus tramvajus ar metro), Vilnius vis labiau atsilieka nuo šiuolaikiškų pasaulio miestų.

Neturime viešojo transporto vizijos

„15 minučių miesto“ konceptas vis labiau įsitvirtina pasaulio didmiesčiuose. Jo esmė yra labai paprasta – miesto gyventojas visas svarbiausias paslaugas turi pasiekti per 15 minučių. Ir tai virsta realybe.

Paryžiaus merė „15 minučių miesto“ idėją įtraukė į savo rinkimų programą ir, laimėjusi savivaldos rinkimus, pradėjo perdarinėti miestą. Šiuo pavyzdžiu seka Milanas, Barselona, Buenos Airės, Melburnas, Portlandas.

Suprantama, kad greitas paslaugų pasiekimas didele dalimi priklauso nuo miesto planavimo procesų. Vilnius šiuo požiūriu yra nedėkingas, nes gyvenamosios, dirbamos ir pramoginės zonos yra gerokai atskirtos vienos nuo kitų.

Suprantama, kad miesto perplanavimo procesai labai ilgai trunka ir greitai nepasidaro. Tačiau, gerai organizuota viešojo susisiekimo sistema taip pat yra labai svarbi „15 minučių miesto“ sąlyga.

Vilnius šito neturi. Ir panašu, kad nesimato konkrečių žingsnių iš miesto vadovų, kuriant šiuolaikiškas viešojo transporto jungtis. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad miestas neturi aiškios vizijos, kaip bus vystomas miesto susisiekimas ateityje.

Darnus judumas: brangios priemonės mažai daliai gyventojų

Dažnai bandoma pasiteisinti, kad Lietuva labai sėkmingai įgyvendina darnaus judumo principus. Atsiranda daugiau dviračių, pėsčiųjų takų, net siaurinamos miesto centrinių gatvių važiuojamosios dalys. Kažkiek nuperkama naujų dujinių ar elektrinių autobusų.

Geriau pasigilinus, tai paveikia labai nedaug gyventojų. Net ir įdiegus darnaus judumo priemones, didžioji žmonių dalis, norėdama pasiekti savo kelionės tikslus, yra priversta naudotis automobiliais ir gaišti savo brangų laiką spūstyse. Nes viešojo transporto sistema, kuri galėtų aptarnauti pagrindinius gyventojų srautus, dėl savo lėtumo, patogių jungčių nebuvimo, prastos paslaugų kokybės nepatenkina gyventojų poreikių.
Šių metų Draugiškų miestų indeksas parodė, kad Vilniuje tik 13 proc. gyventojų pasiekia savo kasdienius reikalus per 15 minučių. Darnaus judumo programos ir išleidžiami pinigai neduoda norimo efekto, nes tai yra kosmetika ir fragmentiškas dalykas, paliečiantis tik nedidelę dalį Vilniaus gyventojų.

Miesto infrastruktūra vystoma nesistemingai

Vilniaus vadovybės blaškymasis, nenuoseklus elgesys ir nelogiški sprendimai eismo organizavimo situaciją Vilniaus mieste daro dar sudėtingesnę. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais nesuprantama, pagal kokius kriterijus Vilniaus miesto gatvėse yra įrenginėjami nauji šviesoforai. Intensyvioje S. Batoro gatvėje, kur pėsčiųjų eismas labai minimalus, pėsčiųjų perėjoje atsirado naujas šviesoforas, nors visai netoli, jau yra seniai veikiantis šviesoforas, skirtas pėstiesiems pereiti gatvę. Tokie techniniai sprendimai tik dar labiau mažina transporto pralaidumą ir prisideda prie kelių eismo judėjimo apsunkinimo.

Viešai jau pasigirdo perspėjimai, kad šį rudenį dėl nusidėvėjusio autobusų ir troleibusų parko sostinėje gresia viešojo transporto sutrikimai. Tai ką šiandien turime? Iš vienos pusės – vis labiau stringančią Vilniaus viešojo transporto sistemą, iš kitos – visišką nežinią dėl strategiškai naujos šiuolaikiškos transporto platformos kūrimo.

Vilnius įstrigęs tarp atgyvenusios praeities ir pasimetusios ateities. Artėja savivaldos rinkimai. Ir vėl girdėsime galybę pažadų. Ir gal toje pažadų upėje tegul laimi tie, kurie pradės realiai gerbti ir taupyti vilniečių ir jų svečių laiką.