S. Kairys. Minkštosios galios ir kultūros vaidmuo saugumo strategijose: Rusijos atvejis (II)

Antroji trijų straipsnių ciklo dalis. Pirmoji dalis – skaitykite čia

Pirmojoje dalyje apžvelgdamas nacionalinio saugumo strategijų tipus apie Rusiją sakiau, kad tokia šalis saugumo strategiją taiko ne dėl išorės grėsmių, o savo agresijai, karams pateisinti. Vladimiro Putino režimas gyvena imperialistinėmis svajonėmis, tačiau neturi jokių šansų vyrauti pasaulyje. Akivaizdu, jog rusiškasis pasaulis, rusakalbių teisės, sovietinio paveldo saugojimo užsienio šalyse interesai nuosekliai pabrėžiami kaip išgalvotos grėsmės, kad vėliau būtų pateisinamos kaip karinės agresijos argumentai.

2022 m. rugsėjo 5 d., septintą Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesį, V. Putinas pasirašė dekretą Nr. 611, patvirtinantį Rusijos Federacijos humanitarinės politikos užsienyje koncepciją. Dokumentas priimtas tuo metu, kai Ukrainos pajėgos sėkmingai vykdė kontrpuolimą Charkivo srityje, o pasaulio dėmesys buvo sutelktas į karo lauką. Tai nebuvo atsitiktinumas. Kremliaus strategijoje karinė galia ir minkštoji galia nėra atskirtos, jos veikia sinchroniškai.

Šis dekretas yra platesnės Rusijos strateginių dokumentų sistemos dalis. Jis papildo 2021 m. nacionalinio saugumo strategiją, 2016 m. užsienio politikos koncepciją ir, svarbiausia, 2022 m. vasario 21 d. Putino kalbą, kurioje Ukrainos valstybingumą buvo siekiama paneigti išgalvotais istoriniais ir kultūriniais argumentais. Humanitarinė koncepcija šiuos argumentus formalizuoja, suteikia jiems institucinį pagrindą ir išplečia jų taikymą visai posovietiniam erdvei. Kitaip sakant, tai ne kultūros ministerijos dokumentas, tai gynybos doktrinos dalis. Šiuo atveju gynyba reiškia puolimą.

Iš dokumento teksto galima suprasti, kaip Kremlius konstruoja rusiškąjį pasaulį: tai erdvė, kurią jungia rusų kalba, rusų kultūra, „tradicinės dvasinės ir dorovinės vertybės“ bei bendras istorinis naratyvas. Šios erdvės ribos nesutampa su dabartinėmis Rusijos Federacijos sienomis – jos yra kultūrinės ir ideologinės, apimančios erdves, kas istoriškai buvo Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos sudėtyje, o dabar yra nepriklausomos, demokratinės valstybės. Dekretas kalba apie kovą su tais, kurie diskredituoja rusiškąjį pasaulį, jo tradicijas ir idealus keičia „pseudovertybėmis“.

Pavojingiausia rusiškojo pasaulio koncepcijos ypatybė ta, kad ji suteikia Rusijai „legitimią“ priežastį kištis į bet kurios valstybės vidaus reikalus, jei toje valstybėje gyvena rusiškai kalbantys asmenys ar tautinės mažumos. Ukraina buvo pirma. Bet doktrinos logika neturi geografinės ribos.

Konkrečiai koncepcija numato keletą kultūriniės ekspansijos kanalų. Pirma, tai vadinamieji „kryžminiai metai“ – dvišaliai kultūros renginiai, kurių metu Rusija masiškai demonstruoja savo kultūrinius pasiekimus partnerių šalyse. Antra, „Rusijos sezonai“ – tarptautinis projektas, eksportuojantis rusų teatrą, baletą, kiną, muziką. Trečia, Rusijos informaciniai kultūros centrai užsienyje, veikiantys kaip ambasadų kultūriniai padaliniai.

Koncepcija taip pat skiria didelį dėmesį istorinei atminčiai kaip kultūriniam ginklui: kalbama apie kovą su „istorijos falsifikavimu, ypač Antrojo pasaulinio karo tema. Rusija laiko save vienintele teisėta Didžiojo Tėvynės karo naratyvo saugotoja ir bet kokią alternatyvią istoriją vadina „falsifikacija“, kurią reikia neutralizuoti.

Dar viena kultūrinio instrumento dimensija yra religija. Dokumentas pabrėžia Rusijos stačiatikių bažnyčios tarptautinio bendradarbiavimo svarbą. Bažnyčia čia nėra atskira institucija – ji yra valstybinės humanitarinės politikos dalis, skleidžianti „tradicines vertybes“ ir „dvasinį paveldą“ ten, kur politiniai instrumentai gali būti mažiau veiksmingi.

Koncepcija nusako aiškią geografinę prioritetų hierarchiją, kuri daug pasako apie Kremliaus ketinimus. Aukščiausias prioritetas – posovietinė erdvė. Dokumente tiesiogiai įvardijamos prioritetinės dvišalio bendradarbiavimo partnerės – NVS valstybės, Abchazija, Pietų Osetija, Donecko Liaudies Respublika ir

Lugansko Liaudies Respublika. Tai itin svarbu: aneksuotos teritorijos čia pateikiamos kaip lygiavertės valstybės.

Europinis matmuo: dekretas ragina atsižvelgti į „rusiškai kalbančių gyventojų teisių laikymąsi“ Baltijos valstybėse, Moldovoje ir Sakartvele. Tai yra standartinė Kremliaus formuluotė, naudojama kaltinant šias valstybes diskriminacija ir suteikiant Rusijai moralinę licenciją kištis.

Grėsmė Baltijos šalims daugiasluoksnė. Pirmiausia, Rusijai visada bus svarbi istorinė atmintis. Baltijos šalys, kurios kvalifikuoja sovietinę okupaciją kaip nusikaltimą ir demonstruoja tai viešai, Kremliaus koncepcijoje yra „falsifikatorės“. Jų retorika naudojama diskredituoti Baltijos šalių istorinę poziciją tarptautinėje arenoje.

Rusiškai kalbančios bendruomenės Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje yra potencialus Kremliaus įtakos tinklas. Koncepcija numato aktyvų darbą su „tautiečiais, gyvenančiais užsienyje“ – jų teisių „gynimą“, kultūrinę paramą, informacinį palaikymą. Tai yra dezintegracijos politika, skirta sukurti paralelines lojalumo struktūras.

Koncepcijoje nurodomas išskirtinis dėmesys žiniasklaidai. Tai nėra atsitiktinumas: Kremlius gerai žino, kad karai laimimi ne mūšio laukuose, o televizijos ir telefonų ekranuose. Koncepcijoje nurodoma, kad „žiniasklaida yra galingas poveikio žmonių sąmonei instrumentas, informacijos propagavimo priemonė, atliekanti švietėjišką funkciją“, rusų televizija ir „naujosios medijos“ – socialiniai tinklai, žinučių programėlės, tinklaraščiai – yra „efektyviausi minkštosios galios instrumentai“, skatinantys rusų kultūros populiarumą ir rusų kalbos sklaidą užsienyje.

Tai yra oficiali doktrinos bazė pateisinti tai, ką RT, „Sputnik“, „Pervyj kanal“ ir šimtai mažesnių Kremliaus finansuojamų kanalų daro jau dešimtmečius. Svarbiausia naujovė – koncepcija akcentuoja socialinių tinklų ir žinučių programėlių svarbą. Tai atspindi pamokas, išmoktas iš 2016 m. JAV prezidento rinkimų, „Brexit“ referendumo ir Prancūzijos. Vokietijos, Moldovos rinkimų kampanijų, kuriose Kremliaus dezinformacijos tinklai buvo ypač aktyvūs.

Dokumente kalbama apie „rusiškos internetinės diplomatijos“ instrumentų stiprinimą ir rusiškų skaitmeninių „švietimo“ platformų bei socialinių tinklų sklaidą užsienyje. Tai yra atsakas į vakarietiškų platformų („Facebook“, „Instagram“, X) blokavimą Rusijoje – Kremlius kuria alternatyvią skaitmeninę ekosistemą, kuri potencialiai galėtų konkuruoti su vakarietiškomis platformomis ten, kur Rusija turi kultūrinę įtaką.

Kremliaus humanitarinė doktrina nėra tik teorinis dokumentas. Ji jau kelis dešimtmečius įgyvendinama konkrečiais veiksmais – kai kurie iš jų tiesiogiai susiję su Lietuva. K. Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje pervadinimas yra vienas skaudžiausių pavyzdžių, kuriuo Mažosios Lietuvos kultūrinis paveldas pamažu niveliuojamas, pakeičiamas bendruoju Kaliningrado srities naratyvu.

Lietuvos istorijos monografijos išleidimas Rusijoje yra kitas reikšmingas pavyzdys. Rusijoje išleidžiamos knygos, kuriose Lietuvos istorija interpretuojama Kremliui palankiu rakursu: Lietuva vaizduojama kaip Rusijos imperijos dalis, jos nepriklausomybė – kaip laikinas ir anomalus reiškinys, o lietuvių tautos savarankiška istorinė raida – kaip „nacionalistinis mitas“. Šios knygos nėra akademiniai veikalai – jos yra humanitarinės koncepcijos įrankiai, skirti formuoti naratyvą apie Lietuvą tose šalyse, kur rusų kalba yra dominuojanti.

Kitoje, paskutiniojoje ciklo dalyje pakalbėsime apie tai, kaip minkštąją galią ir kultūrą savo nacionalinėje saugumo strategijoje taiko Lietuva. Aptarsime, ką darome ir ko nedarome siekdami apsiginti nuo grėsmių kultūros lauke.