J. Liachovič. Daugiau vaikų – daugiau balsų rinkimuose? Vadinasi, daugiau galios religingiems ir nepasiturintiems

Jekaterina Liachovič, Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriaus narė

Ekonomistas Nerijus Mačiulis siūlo kiekvienam tėvui už kiekvieną nepilnametį vaiką suteikti papildomą balsavimo teisę rinkimuose. Jo teigimu, tokia teisė sudarytų sąlygas visuomenei labiau rūpintis ateitimi. Idėja remiasi prielaida, jog žmonėms, turintiems vaikų, labiau rūpi šalies ateitis. Tačiau nenagrinėjant pačios prielaidos pagrįstumo, verta pasvarstyti, ar rūpestis ateitimi yra lygus gebėjimui ateitį kurti.

Svarstant galimybę suteikti šeimoms su vaikais papildomų privilegijų balsavimuose, verta įvertinti, kuri socialinė-ekonominė klasė iš to gautų didžiausią naudą. Vaisingumo tyrimai rodo, kad didesnis gimstamumas dažniau pasireiškia religingesnėse bendruomenėse, tarp moterų, turinčių žemesnį išsilavinimą (ir dėl to rečiau siekiančių karjeros), taip pat tarp mažesnes pajamas gaunančių gyventojų grupių.

Pavyzdžiui, „Religious Landscape Study“ duomenimis, krikščionys JAV vidutiniškai turi apie 2,2 vaiko, o religijai nepriklausantys ir kitų religijų atstovai – apie 1,8. Panašios tendencijos pastebimos ir Europoje: Suomijoje atliktas tyrimas parodė, kad didesnis gimstamumas būdingesnis protestantams, o mažiausias – religijai nepriklausantiems žmonėms.

Tarptautiniai tyrimai taip pat rodo aukštesnį gimstamumą tarp musulmonų: pasaulyje musulmonų moterys vidutiniškai turi apie 2,9 vaiko, krikščionės – apie 2,6, o kitų religijų ar nereligingų žmonių vidurkis siekia apie 2,2. „New York Times“ prognozuoja, kad 2035 m. musulmonų kūdikių bus daugiau nei kitu grupių atstovų.

Pasauliniu mastu gimstamumas gana stipriai koreliuoja su ekonominiu išsivystymu, pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui rodikliu. Nors tai nereiškia, kad gimstamumą lemia vien pajamos, vietiniai duomenys rodo panašias tendencijas: pavyzdžiui, JAV 2021 m. žemesnių pajamų grupėse gimstamumas buvo didesnis.

Vis dėlto kai kurie naujesni Europos tyrimai rodo ir priešingą ryšį: tam tikrose šalyse gimstamumas didėja kartu su pajamomis. Vienas galimų paaiškinimų – ilgesnis išsilavinimo siekimas atideda vaikų gimimą ir sutrumpina laikotarpį, per kurį realistiškai galima planuoti šeimą. Be to, net ir augant pajamoms jos dažnai išlieka nepakankamos – jauniems žmonėms sunku įsigyti būstą, sukaupti santaupų ar užtikrinti vaikų išsilavinimą.

Mano nuomone, šie iš pirmo žvilgsnio prieštaringi duomenys rodo bendrą tendenciją: labiau išsilavinę ir ekonomiškai atsakingi žmonės kelia aukštesnius reikalavimus vaikų auginimui, todėl dažnai susilaukia mažiau vaikų. Tai patvirtina ir tyrimai, rodantys, kad Europoje žmonės susilaukia mažiau vaikų nei teigia idealiai norintys – apie 0,5–1,0 vaiko mažiau vienai moteriai, priklausomai nuo šalies.

Tokia vaikus auginančių šeimų padėtis savaime nedaro jų mažiau pagarbos vertais žmonėmis. Tačiau jei daroma prielaida, kad jiems labiau rūpi ateitis ir todėl jie priimtų geresnius sprendimus šalies labui, kyla klausimas, ar turimi duomenys iš tiesų įrodo, kad ši visuomenės grupė yra labiau pajėgi priimti valstybinius sprendimus.

Nors krikščionybė reikšmingai prisidėjo prie Vakarų civilizacijos raidos ir raštingumo plėtros, Vakarų valstybių sėkmė vis dėlto daugiausia rėmėsi klasikinio liberalizmo principais – žmogaus teisėmis, privačios nuosavybės apsauga, laisvąja rinka ir valdžios atsiskyrimu nuo religijos. Šis atsiskyrimas leido politines ir teisines normas grįsti racionaliais argumentais, o ne religinėmis dogmomis. Be to, istoriškai krikščionybė ribojo bankininkystės plėtrą dėl palūkanų draudimo, todėl religinės normos darė įtaką ir ekonominiams sprendimams.

Kalbant apie išsilavinimą ir pajamas, situacija taip pat nėra vienareikšmė. Vakarų universitetuose dažnai vyrauja kairiosios pažiūros, todėl iš liberalaus požiūrio taško negalima teigti, kad aukštasis išsilavinimas savaime lemia efektyvų valstybės valdymą.

O mažiau uždirbantys žmonės dažniau gyvena iš fiksuotų pajamų – atlyginimų, pensijų ar valstybės išmokų, todėl dažniau priklauso nuo valstybės paramos ir yra linkę palaikyti didesnį valdžios aparato augimą, tai yra kairiąją politiką. Be to, būtent nuo fiksuotų pajamų priklausantys asmenys stipriausiai jaučia infliacijos poveikį, o tai, pasak Henry Hazlitto, dažnai skatina radikalesnes politines nuostatas ir didesnę visuomenės poliarizaciją, kuri neišvengiamai atsispindi rinkimuose.

Suprantama, Vakarų valstybės ieško būdų spręsti mažėjančio gimstamumo problemą, todėl siūlymai suteikti papildomų politinių teisių vaikų turintiems tėvams kai kada taip pat gali būti pateikiami kaip galimas būdas paskatinti populiacijos augimą. Tačiau, kaip minėta anksčiau, duomenys rodo, kad Europoje žmonės dažnai nori daugiau vaikų, nei gali sau leisti. Todėl prasmingiau būtų sutelkti dėmesį į kliūčių, trukdančių įgyvendinti šiuos norus, mažinimą. Tuo tarpu valstybės finansinių įsipareigojimų ir biurokratinio aparato išlaikymo problema pirmiausia turėtų būti sprendžiama mažinant patį valstybinį aparatą.

Galiausiai, jei apskritai būtų svarstoma suteikti papildomų politinių privilegijų tam tikrai visuomenės grupei, logiškiau jas sieti su atsakomybe finansuojant valstybę. Libertarinėje politinėje mintyje kartais keliama idėja, kad politinė įtaka galėtų būti siejama su mokesčių mokėjimu – principu, kad sprendimus dėl valstybės išlaidų turėtų labiausiai lemti tie piliečiai, kurie tas išlaidas finansuoja. Tai pirmiausia būtų privataus sektoriaus mokesčių mokėtojai – tiek smulkūs verslai, tiek darbuotojai, gaunantys pajamas už savo darbą. Tokia logika irgi remiasi panašia prielaida, kad žmonės, kurie tiesiogiai prisideda prie valstybės biudžeto, turi stipresnę paskatą palaikyti atsakingą fiskalinę politiką.