S. Kairys. Kultūros ministrės šimtadienis – tai dar 100 dienų prarasto laiko

E. Blažio / LRT nuotr.

Liaudies medicinoje taikomas toks būdas – danties užkalbėjimas. Būtent taip apibūdinčiau kultūros ministrės Vaidos Aleknavičienės 100 dienų ir pirmiausia – pačių socialdemokratų laikyseną šiuo laikotarpiu.

Senovėje, kai skaudėdavo dantį, liaudies medicina siūlydavo užsiimti kitais ritualais, kartoti tam tikrus veiksmus, kalbėti poterius, kad skausmas taip stipriai nesijaustų. Panašiai su kultūros politika, kai ministrė užkalba: įsiklausome, bendraujame, girdime lūkesčius ir pan. Bet liaudies medicina ir lieka liaudies medicina – užkalbėjimai nėra problemos sprendimas.

Susidariusi gana keista situacija. Ar geros buvo pirmosios 100 dienų? Ne. Ar esama pagrindo, kad situacija ateityje gerės? Irgi ne. Ar dėl visko galima kaltinti V. Aleknavičienę? Tikrai ne. Vis dėlto ši koalicija tuoj įpusės kadenciją. Vis prisidengiama praėjusiu ar artėjančiu biudžetu, nors realiai per kadenciją esminiai valdančiosios daugumos biudžetai būna du, o vienas jau išnaudotas.

Danties užkalbėjimas: reikėjo pinigų gynybai! 15 mln. eurų – tokia suma nubraukta nuo Kultūros ministerijos biudžeto asignavimų dėl gynybos, tačiau tokia pati suma buvo atrasta melioracijoms. Vadinasi, pinigų buvo. Gynybai nereikėjo to pusės milijono, kuriuos Krašto apsaugos ministerija atidavė Medijų rėmimo fondui. Šiai valdžiai viskas yra gynyba ir visko pasiteisinimas yra gynyba. Danties užkalbėjimas.

Grįžkime nuo liaudies medicinos prie kultūros. Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimo tvarkos pakeitimai turbūt yra tas akivaizdus vienas darbas, kuris buvo atliktas per 100 dienų.

Dar paskelbta, kad nebus M. K Čiurlionio parodos Japonijoje, nebus Venecijos architektūros bienalės. Tuomet persigalvota. Spėliojama, kad grąžinta paroda ir bienalė – tai komunikacijos specialistų pagalba ministrei rodyti lyderystę. Jei iš tikrųjų taip, tai jau mazochizmas. Tiesiog biudžeto mažėjimo neįmanoma nejausti – dėl to ir nesueina galai. Visuomenė, žiniasklaida aiškiai suvokia konkrečios parodos reikšmę, o štai, pavyzdžiui, lėšų mažinimas Lietuvos kultūros tarybai padarys ilgametę žalą visai ekosistemai. Tik kam tai rūpi?

Ministrė visą kadenciją buvo ir Seimo narė. Bet nei dėl kultūros biudžeto, nei dėl LRT nieko ypatingo iš jos neišgirdome. Sunku suprasti, ką ministrė mano apie desovietizaciją ar paprasčiausiai – prezidento įsižeidimą dėl Vilniaus knygų mugės.

Bando kalbėti apie neapčiuopiamą nacionalinę kultūros darbotvarkę, nors Kultūros politikos pagrindų įstatymas jau seniai parengtas. O kaip, pavyzdžiui, Aplinkos ministerija prisidės prie Nacionalinio architektūros instituto veiklos, kaip į statybų įstatymus perkels „Baukultur“ kokybės sistemos kriterijus, lieka neaišku. Neaišku net, ar išvis kas nors apie tai žino. Tiesa, Kultūros ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu paskelbė, kad vykdys Socialinio recepto projektą, nors jis vykdomas jau kelerius metus. Tiek to, nesikabinėkime, svarbiausia turėti vilties, kad bent trečią šių metų mėnesį pradėtų veikti Kultūros pasas…

Ministrė sako, kad svarbiausia dabar kultūros sezonas Vokietijoje ir pirmininkavimas ES. Be abejo, tai svarbu, bet ledkalnio viršūnės mes neparodysime, kai iš apačios braškės visa kultūros ekosistema. Be to, ar kultūros ministrei bus jauku šiuose tarptautiniuose formatuose dalyvauti su prie „tikrųjų vertybių“ užsienio politikoje nusiteikusia grįžti premjere?

Linkiu V. Aleknavičienei kuo daugiau dėmesio skirti seniau pradėtiems projektams. Viską galima nubraukti, atšaukti, vis dėlto šiai valdžiai bus ypač sunku pradėti ką nors naujo.

Tai ir yra tikroji kultūros ministrės problema. Daug svarbaus laiko iššvaistė ir jos pirmtakas Šarūnas Birutis, į ministro pareigas akivaizdžiai atėjęs su 2016 m. žiniomis. Dar daug laiko praradome užsitęsus bevaldystei Kultūros ministerijoje. Praėjo V. Aleknavičienės pirmųjų 100 dienų – tai reiškia, kad laiko jai ką nors politiškai sukurti liko dar mažiau.