Prieš rinkimus socialdemokratai žadėjo mums Valstybę, kuri veiks. Deja, praėjus metams po rinkimų, tenka konstatuoti, kad jų politinė pergalė pavirto nestabilia valdžia ir nuolatiniu chaosu įvairiose viešojo gyvenimo srityse. Valstybė nepradėjo veikti geriau. Priešingai, ji pradėjo blaškytis, o nesibaigiantys skandalai ir politiniai konfliktai užtraukė tirštą nežinios rūką.
Norint, kad valstybė veiktų, pirmiausiai reikia tvirtos, gebančios ir žinančios ką daryti Vyriausybės. Reikia politinės ramybės ir užtikrintumo. Reikia aiškios veikimo krypties ir prognozuojamų sprendimų. Deja, politinę daugumą sudarančios partijos, šito Lietuvai nepasiūlė. Vietoj to, matome kažkokį tai valdžios paralyžių, kurio jau seniai nebuvo.
Negali pastatyti namo ant kreivų pamatų. Jau tada, kai vietoj žadėtosios Blinkevičiūtės į premjero postą buvo nuleistas Paluckas, užsiprogramavo būsimų problemų kamuolys.
Dar viena fundamentali klaida buvo padaryta pasirenkant koalicijos partnerius. Socialdemokratų flirtas su Nemuno aušra baigia nuplauti jų pačių, kaip solidžios ir patikimos politinės jėgos, įvaizdžio likučius. Nėra racionalių argumentų paaiškinti, tokį susiformavusį politinį tandemą. Net keista, kaip tokios patyrusios partijos strategai ignoruoja faktą, kad Nemuno aušra yra tiesiog nesutverta veikti valdžioje.
Ji yra atsiradusi iš protesto. Jos gyvybingumas slypi konflikte. Kuo daugiau visuomenėje bus susipriešinimo ir neapykantos, tuo politiškai jai labiau seksis. Tuo tarpu, konstruktyvus dalyvavimas Vyriausybės darbe jai reiškia egzistencinę mirtį. Akivaizdu, kad veikdami iš vien su iš prigimties destruktyviais partneriais, didžiausia koalicijos partija yra priversta nuolat gesinti gaisrus. Apie veikiančią valstybę nėra kada net pagalvoti.
Vėliau sekė buvusio premjero Palucko istorijos, kurios ne tik išvertė jį iš posto, bet ir sugriovė dar neįsibėgėjusią Vyriausybę. Kaip bebūtų keista, bet Palucko fiasko užaugino sparnus ne opozicijai, o Žemaitaičiui. Užaugino taip, kad didieji partneriai yra nepajėgūs tų sparnų prikirpti.
Visoje toje politinėje pelkėje pradėjo darbą atnaujinta Ruginienės Vyriausybė. Nors nauja premjerė stengiasi ir bando atstatyti valdžios traukinį ant bėgių, ne viskas priklauso tik nuo jos valios.
Pavirtusiame traukinyje dar ir svarbių vagonų trūksta. Jau antras mėnuo nežinioje yra blaškoma kultūros bendruomenė. Protestais pasiekusi, kad būtų atkabintas, nesusipratimu tapęs, Nemuno aušros deleguotas ministras, ji nerimastingai žiūri, kas bus toliau. Lietuva gyvena be kultūros ministro. Dėl to, gal mes netapsime mažiau kultūringi, bet tai tikrai neturi nieko bendro su veikiančios valstybės vizija.
Neramiais žvilgsniais Sveikatos apsaugos ministerijos ketinimus pasitinka medikų bendruomenė, gydymo įstaigos bei pacientai. Viešai paskelbti planai apie numatomas pertvarkas sveikatos sektoriuje kelia daugiau klausimų, negu suteikia atsakymų. Kokia bus privačių gydymo įstaigų vieta sveikatos sistemoje? Ar nepadidės ir taip kosminio ilgio eilės pas gydytojus, pacientus dirbtinai nukreipinėjant į valdiškas įstaigas? Kaip bus sprendžiamas specialistų trūkumas Lietuvos sveikatos sistemoje? Ar nepabloginsime sveikatos paslaugų prieinamumo, uždraudę pacientų priemokas privačiose gydymo įstaigose? Ar negrįšime į „blato“ laikus sveikatos apsaugoje?
Nežinia dėl ateities neišvengiamai persiduoda atskiroms visuomenės grupėms. Finansų ministras viešai pripažįsta, kad valstybė neturi jokio plano į priekį. Naujų mokesčių gal ir nebus, bet dėl esamų mokesčių didinimo gali visko būti. Kai toks rūkas apėmęs valstybę, nieko nuostabaus, kad investicijos į Lietuvos pramonę artėja prie nulio. Koks verslininkas, neturėdamas aiškumo, kaip ateityje bus tvarkoma valstybės mokesčių politika, rizikuos imti paskolą iš banko ir statyti naują gamyklą? O ir esami verslininkai, vis dažniau pasvarsto apie verslo iškėlimą į labiau prognozuojamas valstybes. Be jokios abejonės, prie šio netikrumo prisideda ir nenuspėjama geopolitinė aplinka.
Kartais atrodo, kad Žemaitaičio pagalbos, kažką sugriauti ir nereikia. Štai premjerės ir KAM ministrės naujausias konfliktas yra vykdomas pačių rankomis. Ir vėlgi, per daug nesiaiškinat, kas čia teisus ir kas ne, nepagalvojama yra apie pasekmes. Tokie vidiniai žaibavimai, vos pradėjus dirbti naujai Vyriausybei, tik iliustruoja, kad Lietuvos valdžia nėra pajėgi patikimai ir efektyviai veikti, net taikos sąlygomis.
Gal kas gali pasakyti, kurioje vietoje valstybė veikia? Gal ten, kur Švietimo ir mokslo ministrė, lyg geroji fėja, dovanoja abiturientams po dešimt balų? Bet tokio pobūdžio veikimą, Prokuratūra prilygino galimam nusikaltimui. Tai gal tiek to, nereikia taip veikiančios valstybės.
O ten kur ji turėtų veikti, jos tiesiog nėra.
Įrašykite vardą
Įrašykite el. paštą
Neteisingas el. pašto adresas
Įrašykite žinutę
[cf7sr-simple-recaptcha]
