A. Almanis. Postrusija

Beveik niekas neabejoja, kad Rusija priėjo savo istorijos galą. Tik vietoj to, kad apie tą baigtį skaitytume istorijos vadovėliuose, saugiai įsitaisę savo krėsluose ir sofose, mes esame priversti patys dalyvauti toje istorijoje. Yra gera žydų patarlė: „neduok Dieve gyventi įdomiais laikais“. Deja, Dievas mums davė šansą gyventi būtent įdomiais laikais, ir netgi – pernelyg įdomiais.

Kas yra toji „Rusija“, apie kurią dabar kalba visas pasaulis, niekas nežino. Ko gero, ir nesužinos, nes tas istorinis ir geografinis paradoksas, kurį kol kas vadiname „Rusija“, netrukus išnyks. Ir niekam dėl to nebus gaila. Galbūt išliks apgailestavimas tik dėl to, kad taip ir nespėjome suprasti, kas gi buvo toji „Rusija“ (bet tas apgailestavimas greičiausiai kankins tik kai kuriuos istorikus). Ši imperija, kaip daugelis jau atvirai apie tai kalba, skils į kelias ar keliolika ar net keliasdešimt valstybių. Tik ES ir NATO to dar niekaip nenori pripažinti. T. y. suprasti, kad tai neišvengiama, jau supranta (nujaučia), tik dar kol kas nenori to pripažinti garsiai. Ir kuo ilgiau tas tyčinis nesupratimas tęsis, tuo pavojus, kad išprotėjusi valstybė (ne tik vienas diktatorius, o – ištisa išprotėjusi valstybė!) panaudos branduolinius ginklus ar kitaip kenks visam pasauliui – didės.

Kodėl Rusija išprotėjo? Tokių išprotėjusių valstybių buvo (ar dar yra) ne viena – Actekų imperija, nacistinė Vokietija, polpotinė Kambodža, Šiaurės Korėja, komunistinė Kuba… Iš tikro gal ir ne tiek daug, bet – yra pavyzdžių istorijoje. Betgi dabartinė išprotėjusi Rusija, ko gero – išimtis net savo išprotėjusių valstybių šeimoje – vien dėl grasinimo sunaikinti mūsų planetos civilizaciją. Nors, aišku, žmonijai baigti savo egzistavimą vien dėl kvanktelėjusio išsigimusio nykštuko ir jo parankinių kompleksų – tai būtų, kaip čia švelniau pasakius – na tiesiog nei šis nei tas.

Taigi – kodėl Rusija išprotėjo? Tarsi ir aišku. Tai ir žlungančios imperijos kompleksai, ir – begalinis pavydas tai pasaulio daliai, kuriai sekasi kur kas geriau… Tik klausimas – ar visa Rusija išprotėjo, ar tik Kremlius, o visi likę gyventojai – tai tik to Kremliaus aukos. Daug kas iki šiol manė, kad valdžia ir liaudis Rusijoje – tai atskiri dalykai, ir kad esą egzistuoja „bloga valdžia“ bei „niekuo dėta, valdžios skriaudžiama liaudis“. Dabar gi, kuo toliau, tuo labiau vis daugiau žmonių įsitikina, kad „liaudis“ ir valdžia Rusijoje – tai organiška visuma. Juk toji valdžia neatsirado iš niekur, neatskrido iš kosmoso – ji iš tos pačios „liaudies“, ne iš kur kitur. Žinoma, yra ir blaiviai bei kritiškai mąstančių žmonių, bet dauguma jų buvo priversti emigruoti.

Nuo senų laikų Rusijos imperialistai bei visokie slavofilai klejojo apie kažkokią tai ypatingą Rusijos misiją, esą skirtą jai paties Aukščiausiojo. Ir ką gi – pasirodo, jie buvo teisūs. Rusijai iš tikro yra skirta misija. Ir toji misija nei daug nei mažai – išgelbėti pasaulį. Išgelbėti pasaulį nuo Rusijos. Tik savo išnykimu ši valstybė išgelbės pasaulį – kito kelio tiesiog nėra. Visiškai supuvusios Rusijos imperijos griūtis, ir tuo pačiu laipsniška rusų nacijos transformacija bus tik į naudą šios teritorijos gyventojams. Aišku, ši transformacija bus skausminga, ir ne visi suspės pajusti naujų demokratinių valstybių teikiamą gėrį – nes iki to gėrio oi dar kaip toli. Bet – kito kelio nėra. Kitas kelias – tai Rusijos imperijos atgimimas ir vėl jo keliama grėsmė visam pasauliui. Ar galime mes – visas likęs pasaulis – leisti ir vėl atgimti Rusijos imperijai? Atsakymas, manau, aiškus.

Naujos valstybės dabartinės Rusijos teritorijoje neatsiras iš nieko – kai kurios – jau seniau egzistavusios valstybės (Tatarstanas, Baškortastanas, Didysis Novgorodas ir t.t.), kai kurios atsiras pirmą kartą (Chabarovskas, Uralo Respublika, Baltijos Respublika (dabartinė “Kaliningrado sritis”) ir t.t.), bet – ne tuščioje juk vietoje. Aišku, kai kas (ir ne tik kremliniai imperialistai) teigia, esą dabartinės Rusijos teritorijoje „separatistinės“ nuotaikos nėra labai stiprios. Žinot ką? Žydų visuomeninės, o juo labiau politinės organizacijos 1944 m. Vokietijoje irgi nebuvo labai stiprios…

Iš tikro aišku, kad kai tik nebeliks kremliškojo centro su jo prievartos struktūromis, išcentrinės jėgos Rusijoje labai greitai atsilaisvins, ir naujų valstybių (ir tautų) atsiradimas bus tik savaičių ir net dienų klausimas. Ir tai bus absoliučiai natūralus, jokių „Vakarų“ neįtakojamas procesas, kaip kad iš anksto kaltina kremliškieji „ideologai“ bei propagandistai.

Taigi, ne tik „Vakarams“ (NATO, ES…), bet ir visoms demokratinėms valstybėms (arba tiesiog – Laisvajam pasauliui) gyvybiškai būtina jau dabar ruoštis (iš tikro tą reikėjo daryti žymiai anksčiau) neišvengiamai Rusijos dekolonizacijai. Tai yra – jau dabar reikia pripažinti Tatarstano emigracinę vyriausybę, kuri dėl to jau kreipėsi į Ukrainą. Taip pat reikia pripažinti Ičkerijos (Čečėnijos) valstybę (konkrečiai – pripažinti emigracinę Ičkerijos vyriausybę), ar bent, kaip kad tai padarė Ukraina, pripažinti Ičkeriją Rusijos okupuota valstybe. Šiuo metu jau egzistuoja Baškirų nacionalinis politinis centras, Erzių nacionalinis suvažiavimas, Oirat-Kalmukų Tautos Kongresas, Buriatijos, Jakutijos (Sacha) ir daugybės kitų dabartinės Rusijos teritorijos tautų bei regionų nepriklausomybės siekiančios ir šiuo metu vienintelės teisėtai savo tautas bei regionus atstovaujančios organizacijos. Dauguma jų dar nėra net laikinosios (pereinamosios) vyriausybės, bet jos jau atlieka tų vyriausybių funkcijas.

Aišku, toms naujai atsiradusioms valstybėms nepavyks išsisukti nuo savo atsakomybės dalies už dabartinio Rusijos režimo nusikaltimus – nei morališkai, nei finansiškai. Be turto ir resursų, esančių jų teritorijose, jos privalės prisiimti ir savąją dalį atsakomybės už valstybės, besivadinančios „Rusijos federacija“, nusikaltimus, ir išmokėti savąją reparacijų dalį nuo RF nukentėjusioms valstybėms. Be šito – jokios gražios ateities, tai – neišvengiama skaistykla.

Ar šios naujai atsiradusios valstybės jungsis į kokias nors federacijas ar konfederacijas, ar nesijungs – spręs tik jų visuotiniuose ir demokratiškuose rinkimuose išrinkti atstovai, ir niekas kitas. Garantuotai ne visos šios valstybės norės jungtis į kokią nors „naująją Rusiją“. Dalis jų sieks įstoti į ES, dalis steigs savo regionines sąjungas, o bus ir tokių, kurios nebenorės iš vis jokių sąjungų. Tai – jų pačių pasirinkimo teisė. Tik vargu ar savo noru koks nors regionas norės prisijungti prie Kinijos. Visi regionai į rytus nuo Uralo susidurs (iš tikro – jau susiduria) su Kinijos grėsme. Dabar lyg ir populiarios nuotaikos „atiduokim Sibirą Kinijai, ir bus ramybė“, visiškai nesuprantant šios Azijos imperijos grėsmės. Iš tikro Kinijai turėtų labiau rūpėti ne Rusijos ar kitų valstybių teritorijos, o jos pačios regionai – Tibetas, Mandžiūrija, Uigūrija – kurie taip pat anksčiau ar vėliau irgi pradės kovą už savo nepriklausomybę.

Naujoji demokratinė pasaulio tvarka, kuri neišvengiamai atsiras po Ukrainos pergalės – tai bus žmonių tvarka, o ne slaptųjų galybių, kurios tariasi tarpusavy pasislėpusios ir

nepaisydamos žmonių valios. Žmonės visame pasaulyje nori gero gyvenimo, tai yra absoliučiai suprantama ir natūralu. Niekas nenori gyventi nelaisvėje, ir teiginiai, esą kinai ar dar kokia kita tauta „nesupranta“ laisvės, yra neteisingi. Žmonėms tiesiog reikia duoti galimybę gyventi laisvėje. Tie, kurie smerkia Rusiją dėl jos agresijos prieš Ukrainą, bet tuo pačiu svarsto apie teritorijų ir ten gyvenančių žmonių atidavimą Kinijai, yra veidmainiai. Nejau jie nesupranta, kad dėl tokių pasvarstymų tampa panašūs į Rusijos imperialistus?

Juokinga, kuomet vis dar atsiranda opozicinių Rusijos politikų, o taip pat ir gana rimtų Vakarų politologų bei politikų, kalbančių apie būsimą „vieningą demokratinę“ Rusiją. Kai kurie iš šių opozicionierių jau dabar dalinasi portfelius būsimoje visos Rusijos vyriausybėje. Svarstymai, kas pakeis Putiną, neturi jokios prasmės. Nebus jokios „vieningos demokratinės“ Rusijos. T. y. jei bus vieninga – tai tikrai ne demokratinė. Jei demokratinė – tai tikrai ne vieninga. Šia „vieningos demokratinės Rusijos“ iliuzija jau patikėjome devyniasdešimtaisiais, taigi – gal nebelipkime ant to paties grėblio antrą kartą (iš tikro – trečią – prisiminus 1917-ųjų Rusijos laikinąją vyriausybę)?

Laisvasis pasaulis jau dabar privalo pradėti ruošti Postrusijos Erdvės Valstybių Rekonstrukcijos Planą (pasiūlytą Laisvųjų PostRusijos valstybių forumo Gdansko Manifeste), kuris leis greitai, be smurto ir konstruktyviai vykdyti kontroliuojamą Rusijos federacijos dekolonizaciją, visų postrusiškų valstybių denuklearizaciją ir demilitarizaciją (taip pat jų denacifikaciją, dekomunizaciją ir liustraciją) bei užtikrins jų tvarų socialinį ir ekonominį vystymąsi, gerus kaimyninius santykius ir abipusiai naudingą partnerystę. Tai būtų tarsi Maršalo planas (tiksliau – planai) būsimoms naujoms valstybėms. Šio plano (planų) įvykdymo garantas – finansinė bei kitokia parama. Būsimos naujos valstybės po dabartinės Rusijos federacijos žlugimo ne iš karto taps klestinčiomis valstybėmis, jos turės praeiti sunkų pereinamąjį politinių kovų, revanšizmo pavojaus, korupcijos, nacionalizmo ir panašių „smagumų“ etapą. Tik „Maršalo planai“ naujosioms PostRusijos valstybėms užtikrins sėkmingą jų tapimą klestinčiomis ir demokratinėmis. Nes jų esmė – finansinė ir kitokia parama tik mainais už TIKRĄJĄ demokratizaciją (o jei kokioje nors naujojoje valstybėje toji demokratizacija nevyks, arba ji bus tik paviršinė – tuomet – jokios paramos, o gal net sankcijos). Skamba utopiškai? Taip. Bet alternatyva tam tik – atkritimas į naują, gal net dar baisesnę imperiją. O to, ko gero, nenori niekas.

Šis „Maršalo planas“ (planai) vyks vienu metu su reparacijomis. Paradoksas? Ne. Nes reparacijos – tai neišvengiama ir teisinga, ir kitaip būti negali, o „Maršalo planai“ – tai šansas pasiekti daugmaž normalų gyvenimo lygį būsimų valstybių žmonėms, ir – šansas likusiam pasauliui atsikratyti grėsmių, kurios neišvengiamai ir vėl iškiltų, jei atgimtų Rusijos imperija. Galų gale juk ir postnacistinėje Vokietijoje buvo lygiai taip pat – Maršalo planas lygiagrečiai su reparacijomis.

Užteks Laisvajam pasauliui vykdyti reaktyvią politiką (kaip kad buvo iki šiol), pats laikas pradėti veikti proaktyviai. Tai reiškia – Laisvasis pasaulis neturi teisės nusišalinti nuo būsimo PostRusijos vystymosi, kadangi pasielgti taip, kaip devyniasdešimtaisiais – t. y. tikėtis, kad „jie ten Rusijoje“ kažkaip patys susitvarkys – jokiu būdu negalima, nes tai gali privesti pasaulį prie katastrofos (jos grėsmė ir dabar labai didelė).

Bandymas pasiūlyti „Maršalo planą“ „vieningai demokratinei Rusijai“ būtų didžiausia

klaida, kokią tik galėtų padaryti Laisvasis pasaulis. Jei nebus palaikomi tiesiogiai santykiai su regionais, o tik su „demokratiniu centru“, tai tik paskatins laikinai demokratinę ar veikiau pusiau demokratinę Rusiją ir vėl atkristi į imperiją pačiu bjauriausiu jos pavidalu, ir per gana trumpą laiką. Jei postputinėje Rusijoje atsiras jėgos, deklaruojančios demokratinę, bet nedalomą Rusiją, ir ypač jei jos sieks primesti rinkimus visai RF teritorijai, šioms imperialistinėms užmačioms turi būti duotas ryžtingas atkirtis. Tegu jie ten Maskvoje rengia kokius tik nori rinkimus, bet tegu neprimeta savo valios, idėjų bei politinių partijų regionams, tampantiems naujomis, nepriklausomomis valstybėms. Todėl ir svarstymai apie tai, kas pakeis Putiną, yra beprasmiai. Putino niekas nepakeis, nes nebebus RF prezidento posto, nebeliks RF parlamento nei vieningos vyriausybės, nes neliks ir tokios, dabartiniu momentu praradusios bet kokį legitimumą, teroristinės „valstybės“, kaip „Rusijos federacija“. O jei atsiras kokios nors naujos federacijos ar konfederacijos, tai bus tik naujųjų valstybių laisva valia, ir tos sąjungos jau nebebus jokia Rusija.

Pasaulio vyriausybės turėtų teikti visą įmanomą paramą naujoms demokratinėms valstybėms, atsirandančioms PostRusijos erdvėje (dabartiniu momentu, kol dar gyvuoja Kremliaus režimas – ir šių šalių emigracinių vyriausybių veiklai). Pasaulis turės keistis – iš esmės, nori to kas ar nenori. Ir jis keisis į gerąją pusę, į tikrąją demokratiją.