Regionų ministerija: teoriškai – arklys, praktiškai – nejuda?

Regionų ministerijos steigimo idėja yra vienas didžiausių šios koalicijos nesusipratimų. Tai bus ne tik nauja institucija, kuriai reikės papildomų resursų – akis ypač bado tai, kad už ministerijos steigimą Vidaus reikalų ministerija itin neužtikrintai pristato naujojo darinio viziją. Seimo komitetuose dažnai pasigirsta: palaukime, dar per anksti kviesti pristatyti šitą klausimą, neskubėkime, atsakingi asmenys nebus pasiruošę.

Ką mes jau žinome apie būsimą ministeriją? Pagal Vyriausybės priemonių planą, ministerija dirbs tolygiai regionų plėtrai užtikrinti, gyvenimo kokybei regionuose gerinti, regionų plėtros tarybų ir savivaldos savarankiškumui didinti. Nedidelė pastaba: iš esmės tai visos valdžios darė iki šiol – ir be ministerijos.

Pagal vasarį pristatytą koncepciją, ministerija užtikrins, kad skirtingos politikos sritys (būsto, transporto, teritorijų planavimo, kaimo plėtros ir kt.) siektų bendro tikslo – tolygios ir tvarios plėtros visoje Lietuvoje. Įdomu bus pažiūrėti, kaip ministerija privers susitarti skirtingas savivaldybes, kurios gali turėti visiškai priešingus tikslus.

Tolygaus planavimo tikslai popieriuje atrodo gražiai, tačiau kyla įspūdis, kad steigiant Regionų ministeriją išeina panašiai kaip užsibrėžus gynybai skirti su 5–6% nuo BVP. Garsiai paskelbtas didelis tikslas, bet dabartinėje valdančiųjų ir pirmiausia premjero Gintauto Palucko retorikoje liko ambicijos likučiai su priedėliu „ir gynybai“. Su ministerija bus tas pats: ir regionams.

Nesiveldamas į detales, noriu atkreipti dėmesį į konceptualią Regionų ministerijos kūrimo idėjos klaidą. Aukščiausiu tikslu iškeliama ministerijos pagalba savivaldai. Tačiau savivalda nėra lygu regionų politikai, kurios vėliavą dabar madinga kelti.

Regionų ministerijos dėka savivaldą mes kaip tik atribosime nuo tiesioginio ryšio su šakinėmis ministerijomis, nes centrinė valdžia visus merus reikalų tvarkyti siųs į Regionų ministeriją. Apie specialų naują biudžetą Regionų ministerijai irgi nekalbama (tik ES programos lėšas). Iš esmės Vyriausybės kanceliarijos klausimą – geresnį savivaldos reikalų koordinavimą – jie deleguoja naujam biurokratiniam vienetui, kuris netaps lyg kepure sistemos viršuje, o liks tik vienas iš instrumentų.

O svarbiausia, kad steigiant Regionų ministeriją iš akių pametama pati regionų politikos sąvoka. Reali regionų politika egzistuoja tose šalyse (Lenkijoje, Vokietijoje – toli ieškoti nereikia), kuriose veikia trys valdymo lygmenys: savivalda, regionai arba žemės, parlamentas. Lietuvoje turime tik du valdymo lygius. Jei norime tikros regionų politikos, ji neįmanoma be atskirų regioninių institucijų su renkamais politikais, savarankišku biudžetu ir funkcijomis. Pabrėžiu: ne kuravimo sritimis, o funkcijomis. Bandėme žaisti su Regionų plėtros tarybomis, bet tai tik fikcija, pasitarnavusi kitokiam ES lėšų paskirstymo būdui. Regionų ministerija bus metafikcija, kuri dar kitokiu biurokratiniu būdu paskirstys ES lėšas.

Kitaip tariant, Lietuvos politikos didžiausia bėda yra lozungai, kurie yra tarsi kylantis balionas, kurio viduje – vien oras. Lietuvos regionams Regionų ministerijos nereikia. Ar nebus taip, kad tokios ministerijos reikia nebent ryškesnei politinei figūrai mainais į atsisakymą dalyvauti socialdemokratų partijos pirmininko rinkimuose?