P. Auštrevičius. Tamsūs debesys už Atlanto: valanda Europai

D. Trumpui ir jo komandai svaidantis pareiškimais, esą ne kremliaus siųsti žudikai, o pati Ukraina kalta dėl beveik 3 metus trunkančio karo, Europos atsakas galimas tik vienas – neleisime mindžioti savęs ir pavergti Ukrainos. ES privalės padėti ukrainiečiams atsakyti į melą ir dezinformaciją, bet svarbiausia – užtikrinti solidžiausią karinę bei finansinę paramą, jeigu ši JAV pusėje nutrūktų ar būtų smarkiai nurėžta.

ES lyderiai tiesiog privalo žengti į priekį po šoko Miunchene, kremliui naudingų JAV prezidento skambučių ir susitikimo Saudo Arabijoje, iš derybų proceso eliminavus Ukrainą ir Europą.

Beveik nelieka abejonių, kad JAV ir teroristinės rusijos prezidentai artimu metu susitiks naujam derybų, kurias kiti vadina dalybomis, etapui. Per šį likusį kelių dienų ar savaičių laikotarpį Europa turi pasiruošti. Reikės prabilti jeigu ne vienu balsu, tai tvirtai ir ryžtingai.

Ukrainos ir visos Europos ateitis, kaip visi ženklai rodo, bent artimiausiu laikmečiu liks pačių europiečių rankose. D. Trumpo administracija ir kremliaus vadovybė nori karo klausimo sprendimo išimtinai Ukrainos sąskaita. Tai negali tikti nei Ukrainai, nei ES.

Ką daryti, kad išvengtume blogos taikos ir rankų laužymo?

Pirma: ES, siekdama išlaikyti besąlyginę paramą Ukrainai ir sustiprinti pažadėtą jos narystę ES, turi skubiai rasti ir suteikti ukrainiečiams kelis kartus už esamą didesnę karinę pagalbą. Nekalbu apie minimalius poreikius.

E. Macrono burti pasitarimai šiuo klausimu kol kas, panašu, liks be rezultatų. Tiesa, jau kitą savaitę, tikėtina, Europos Komisija praneš apie naują reikšmingą ES karinės pagalbos paketą Ukrainai.

ES sutelkta karinė pagalba privalo atsirasti kaip faktorius, darantis įtaką D. Trumpo ir teroristinio kremliaus režimo derybose. Dabartinėmis sąlygomis bet koks JAV karinės pagalbos apribojimas iš esmės paveiktų Ukrainą.

ES privalės kompensuoti šiuos praradimus, tarp svarstytinų variantų – ES pokalbiai dėl karinės paramos telkimo per NATO partneres ir didžiąsias valstybes: Pietų Korėją, Kanadą, Australiją, Japoniją.

Nors tikėtina, kad JAV gynybos pramonė iš Ukrainos visiškai neišsibrauks, ES čia negali pasikliauti stebuklais ar jų laukti. Žinant Vengrijos ir kai kurių kitų ES narių skepsį Ukrainos atžvilgiu, akivaizdu, kad sprendimus reikės inicijuoti ir priimti ES valstybių narių grupėje, ne bendrai. Todėl reikalinga skubi ES sprendimų priėmimo korekcija, kuri leistų saugumo ir gynybos klausimais neužstrigti prie veto teisę turinčių valstybių arba – vadinkime tiesiai – jų šantažo.

Antras dalykas: finansiniai resursai. ES valstybėse užšaldytų rusijos centrinio banko lėšų panaudojimas (virš 200 mlrd. eurų) yra tiesiausias kelias. Čia ES turi veikti nedelsiant, nesidairydama į sprendimus už Atlanto. Bendras ES skolinimasis gynybai, išleidžiant tam skirtas obligacijas, lieka ant stalo. Čia nepakaks vien  Europos Komisijos liberalizuotos fiskalinės drausmės taisyklių pakeitimų ES narėms.

Trečia: telkiamus finansinius resursus būtina diversifikuoti, todėl neišvengiami nauji kūrybiški sprendimai, kurių centre atsidurtų susivieniję skirtingi ES regionai. Galiu tik pakartoti, kad tarp aukščiausių Lietuvos prioritetų turėti būti Baltijos jūros regiono valstybių sutelkimas gynybai bei saugumui. Svarstytina galimybė, kad vienas finansavimo šaltinių mūsų regionui galėtų tapti didžiausias pasaulyje Norvegijos turto fondas, valdantis 1,8 trilijono dolerių vertės turtą. Fondas pastaraisiais metais fiksavo rekordinius pelnus, vien 2024 metų fondo grąža siekė virš 220 milijardų dolerių. Kodėl Norvegijos Vyriausybei nepasiūlius skolinti dalį šių lėšų viso regiono saugumui, mainais palaikant platesnius norvegų interesus šiaurėje?

Krizės sąlygos atveria grėsmes ir naujas galimybes. Reikia jomis pasinaudoti, antraip Europą dalinsis tie, kurie dabar nesiliauja naikinti Ukrainą.