E. Gentvilas. Kiek Lietuvai kainuos valdančiųjų apatija?

Valdančiųjų abejingumas jų gretose piktavališkai antivalstybines nuotaikas kurstančio antisemito atžvilgiu virto apatija, kuri turės neprognozuojamų neigiamų pasekmių Lietuvai. Veikdamas koalicijoje aušrinių partijos vadeiva sau leidžia niekinti krašto gynybos pastangas, šmeižti Ukrainos valstybingumą, melagystėmis menkinti praėjusios kadencijos užsienio politiką, tačiau jo partneriams tai nerūpi.

Nepriklausomybės atgavimo 35-metį netrukus minėsiančioje valstybėje stebime pavojingą, didžiausias tragedijas istorijoje atnešusį sociologinį procesą – tai yra bendradarbiavimą nesipriešinant. Vyriausybės nariai užsimerkia ir apsimeta, kad nemato žalos, melo ir šmeižto. Ir tokio reiškinio pagrindiniai veikėjai yra asmenys, kuriems tenka didžiausia atsakomybė už Lietuvos saugumą.

Ministrui pirmininkui Gintautui Paluckui kenkėjiška koalicijos dalyvio veikla pastarosiomis savaitėmis tėra tuščios kalbos nepaisant to, kad rengdamas turus regionuose ir skleisdamas antivalstybines fantazijas jis konsoliduoja rinkėjų bazę ir toliau augina simbolinę galią. Po praėjusio koalicijos tarybos susitikimo vasario 10 d. premjeras žurnalistams paaiškino, kad posėdis praėjo „taikiai, be kažkokio papildomo emocinio krūvio ar panašių dalykų“. Žodžiu – abejingai.

Premjero pozicija atitiko jo anksčiau išsakytąją. „Pirmiausiai reikia bendrauti, o ne tramdyti kažką. Kiekvieną kartą, kai mes aiškiname, kad kažkas neturi teisės kažko sakyti, kiekvieną kartą, kai kažkas turi būti tramdomas, kiekvieną kartą mes provokuojame konfliktą“, – bendradarbiavimą nesipriešinant vasario 4 d. deklaravo G. Paluckas.

Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė koalicinės partijos lyderio dezinformacijos turą po Lietuvą ir internetą taip pat sutinka apatiškai. „Neturiu laiko iš tiesų skaityti ar sekti, ką kas nors kur nors pasakė. <…> Manęs neįpareigoja dalyvauti koalicinėje taryboje – kiti žmonės yra prisiėmę atsakomybę aiškintis santykius koalicijoje“, – vasario 9 d. laidoje „Redakcija“ teigė koalicinių socialdemokratų deleguota krašto apsaugos ministrė.

Gynybos biudžetus skaičiuosiančio finansų ministro Rimanto Šadžiaus laikysena analogiška. Viešėdamas Liberalų sąjūdžio frakcijos posėdyje vasario 6 d. socialdemokratų paskirtas politikas visiškai ignoravo Seimo narių klausimus, kaip pasiūlyti atsvarą koalicijos dalyvio skleidžiamai dezinformacijai apie krašto gynybos poreikį.

Šioje valdančiųjų apatijos draugijoje tuo graudesnė atrodo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Giedrimo Jeglinsko padėtis. Jis, kitaip nei Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministrė ir finansų ministras, neatrodo abejingas nuo sausio 17 d. laisvai paleistoje ir suveltoje diskusijoje dėl 5–6 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) skyrimo gynybai, tačiau lieka bejėgis. Kaip mažiausio koalicijos partnerio Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovui jam lieka gintis nuo to, ko sąmoningu neveikimu nepadaro kiti, ir desperatiškai kamšyti informacijos vakuumo skyles.

Palaido gynybos diskurso vandenyje nardo aušrinių vadeiva, kurio kiti koalicijos lyderiai nė nesirengia stabdyti (o G. Palucko retorinį atsitraukimą nuo Valstybės gynybos tarybos pasiūlymo 2026–2030 metais gynybai skirti 5–6 proc. nuo BVP kasmet net galime laikyti nuolaida antram pagal narių skaičių koalicijos dalyviui).

Dabar regime klasikinę iliustraciją, kaip valstybėje netrukdomai įsigali blogis.

Reiškinį, kurį savo veiksmais ir žodžiais patvirtina Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministrė ir finansų ministras, yra aprašę sociologai. Pavyzdžiui, šis principas ryškus ekologijos ir taršos valdymo srityje, kur dalis populiacijos yra dideli žalumo entuziastai, kita dalis yra didžiausi teršėjai, tačiau didžioji dauguma lieka paprasčiausiai tyli. Todėl taip sunkiai kelią skinasi pokyčiai.

Abejingumo kaina ypač išryškėjo didžiausių žmonijos tragedijų akivaizdoje. Filosofo, liberalo Leonido Donskio bendražygis, pasaulinės reikšmės lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas savo knygoje „Modernybė ir Holokaustas“ pabrėžia, kad nacių Vokietijoje mažai kam rūpėjo žydų likimas. Kita nedidelė dalis žydus gelbėjo. Tačiau didžiausia dalis vokiečių populiacijos tiesiog buvo abejinga, nes turėjo „svarbesnių problemų“. Anot Z. Baumano, „dauguma vokiečių į žydų likimą, kai apie tai sužinojo, žiūrėjo su apatija arba susitaikė su nežinojimu“.

Ar tokia vertybinė nuostata šiandien neprimena svarbiausių socialdemokratų veikiančių asmenų laikysenos? Kai G. Paluckas, D. Šakalienė, R. Šadžius ir jų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė turėtų būti garsiausi gynybos finansavimo didinimo balsai, Ukrainos pergalės šaukliai, Lietuvos užsienio politikos tęstinumo gynėjai, jie pasirenka ignoruoti jų panosėje skleidžiamą melą ir blogį.

Maža to, Vyriausybės vadovą persmelkia totalus nerūpestingumas, todėl per „Žinių radiją“ vasario 13 d. jis visuomenei išmeta priešingą, negu reikalautų geopolitinė padėtis, žinutę: „Mes esame pačioje saugiausioje situacijoje“. Netiesa: de facto mes esame grėsmingiausioje situacijoje per 34 metus – paskutinį kartą Lietuva panašiame pavojuje buvo per Maksvos pučą 1991 m. rugpjūtį.

Pasaulyje per vieną savaitę JAV prezidentui Donaldui Trumpui supurčius dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nustovėjusias Vakarų demokratijų praktikas, socialdemokratų abejingumo prieblandoje ryškėja kitos galimos tragedijos kontūrai. Tragedija ta, kad Lietuva nesiruošia gynybai. Valdančiųjų apatija veda šalį ne tik prie nesugebėjimo priešintis antisemitizmui, bet ir į susitaikymą prieš staiga stipriai išaugusį geopolitinį pavojų ir Rusijos agresiją.

Šitaip repetuojama „Paskutinė Lietuvos vasara“.

Ir kalti yra tie, kurie tai leidžia.