S. Kairys. Keršto auditai – pirmieji žingsniai didesniame plane prieš laisvą žiniasklaidą?

Seime kelią skinasi iniciatyva atlikti LRT auditą: šį Valstybės kontrolės įpareigojimo projektą pasirašė daugiau nei pusė Seimo narių. Auditas kuluaruose įgavo Žemaitaičio audito pavadinimą. Aš jį pavadinčiau „keršto auditu“, kuris, atrodo, būtų pirmas, bet tikrai ne paskutinis žingsnis siekiant diskredituoti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos žiniasklaidą. Ir tai yra labai pavojinga matant grėsmes, kylančias demokratijoms tiek mūsų regione, tiek visoje Europoje.

Kultūros ministras, kuris tiesiogiai atsako už informacijos politiką, vos ne pirmuoju svarbiausiu savo darbu įvardino Medijų rėmimo fondo auditą. Pastebėsiu, jog Šarūno Biručio pagrindinis raiškos šaltinis iki tampant ministru, kitaip tariant, iki tampant atsakingu už žiniasklaidos ir valstybės santykio vystymą, buvo „Respublika“.

Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis viename iš interviu išsakė mintį, jog jei bet koks subjektas naudoja valstybės lėšas, tai viską galima audituoti, aiškintis. Drįsiu prieštarauti. Be abejo, aiškintis, skaidrinti, inicijuoti pokyčius visada galima. Tačiau žiniasklaida ne veltui įvardinama kaip ketvirtoji valdžia. Valstybės santykis su žiniasklaida irgi atsiremia į demokratines vertybes, laisvo žodžio užtikrinimą, žiniasklaidos, žurnalistų laisvę. Šis santykis yra gana trapus, specifinis. Grubiuoju būdu tokios tikrinimų iniciatyvos ves tiesiai į Pasaulio žiniasklaidos laisvės indekso apačią, Lietuva gali atsidurti tarp labai abejotinos reputacijos kaimynų.

Ne veltui LRT veikia pagal specialų įstatymą, kur visa kontrolės galia suteikiama LRT tarybai. Taryba formuojama iš prezidento, Seimo pozicijos ir opozicijos, Švietimo tarybos, Meno kūrėjų asociacijos, Mokslo tarybos, bažnyčios pateiktų kandidatų. Taryba turi audito ir rizikų vertinimo komitetą, skiria ir prižiūri LRT Vidaus audito tarnybos vadovą. Kitaip tariant, Seimas, nepažeisdamas pagarbaus atstumo principų, turi visas galimybes domėtis LRT veikla, gauti atsakymus, siekti pokyčių.

Tuo tarpu Medijų rėmimo fondo veikla ir kontrolė apibrėžta Visuomenės informavimo įstatyme. Medijų rėmimo fondo veikla skirta privačiai žiniasklaidai, atskiriems žurnalistams, LRT ten kreiptis finansavimo negali. Fondo vidaus auditą ne rečiau kaip kartą per 3 metus atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos centralizuoto vidaus audito tarnyba, valstybinį (finansinį ir veiklos) auditą ne rečiau kaip kartą per 5 metus atlieka Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Bet Kultūros ministro iniciatyva nuskambėjo tiesiog nei į tvorą, nei į mietą, nes fondas veikia vos metus, dar net paraiškų ataskaitų fondo administracija nebuvo sulaukusi. Beje, fondo priedermė stebėti tiek finansavimo efektyvumą, tiek poveikį visuomenei.

Toks nusitaikymas tiek į visuomeninę, tiek į privačią žiniasklaidą yra gana pavojingas. Paminamos demokratinės vertybės, laisvas žodis, nuomonių pliuralizmas, spjaunama į pagarbaus atstumo principus. Visi mechanizmai todėl ir apibrėžti aiškiai įstatymuose, kad veiktume ne politinės galios, o demokratiniais principais.