fbpx

Aplinkosauga ir energetika

Dabartinė padėtis ir iššūkiai:

Galime pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus Lietuva pasiekė gerų rezultatų aplinkosaugos srityje. Palyginti su 1990 m. duomenimis, Lietuvoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimas mažėjo labiausiai iš visų 28 ES valstybių – 57 %. Pažymėtina, kad rezultatai pasiekti nepaisant šalies ekonomikos augimo, be to, prognozuojama, kad teigiamos mažėjimo tendencijos išliks toliau. Tai sudaro geras sąlygas ateityje siekti nulinės ŠESD emisijų ekonomikos. Tačiau klimato kaita, tarša bei išteklių pereikvojimas kelia egzistencinę grėsmę, todėl turime dėti pastangas Lietuvoje keisti gamybos ir vartojimo įpročius bei gyvenimo būdą.

Lietuvoje tinkamai išvaloma tik 75 % į vandenis išleidžiamų nuotekų, o apie 20 % gyventojų vis dar negauna centralizuotų nuotekų tvarkymo paslaugų. Šalyje net 64 %. paviršinių vandens telkinių būklė negera ir situacija tik blogėja. Į Baltijos jūros centrinę dalį iš Lietuvos patenka beveik dvigubai už leistiną didesnis azoto taršos kiekis.

Įvertinant ES siekį 2050 m. tapti klimatui neutralia, Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių. 2022 m. 5 % sumažėjo šilumos efektas (lyginant su 2021 m.), didėja miškų plotas, pagerėjo atliekų perdirbimo, centralizuoto vandens ir nuotekų pajungimo padėtis, mažėja užterštumas.

Būtina įsisąmoninti, kad dėl klimato kaitos vykstantys pokyčiai pereinant prie naujo ekonomikos modelio spręs ne tik ekologines krizes, bet ir sukurs naujų prasmingų darbo vietų.

Gerinant aplinkos apsaugos rodiklius, lemiamą įtaką turėjo ES investicijos. Deja, jos baigiasi, komunalinių įmonių infrastruktūrai reikės papildomų lėšų, o tai neišvengiamai palies ir jau paliečia savivaldybes. Aplinkosauginės investicijos tiek į infrastruktūrą, tiek į jos išlaikymą nuguls ant vartotojų pečių per didesnius mokesčius. Todėl reikalingas lūžis savivaldoje tinkamai įvertinti aplinkosauginį kontekstą. Aplinkosauga visada siesis su didesnėmis sąnaudomis ir investicijomis.

Tiek visuomenėje, tiek viešojoje politikoje dar stokojame supratimo apie aplinkosaugą kaip viešąjį interesą. Planuojant investicijas, kur kas geriau suprantame jų poreikį, pavyzdžiui, švietimui, krašto apsaugai, bet ne aplinkosaugai. Nors visuomenės nuomonė apie aplinkosaugą ir ekologiją keičiasi, reiklumas didelis, tačiau svarstyti apie mokestinę šio reikalo pusę nelengva. Rūšiavimas, taupesnis, tvaresnis vartojimas tampa šiuolaikinės visuomenės bruožu. Stebime aktyviai įsitraukiančią visuomenę apsaugant želdynus. Tuo metu miškų saugojimo plėtrai, nuosavybės teisių miške iššūkiams spręsti reikia skirti ne mažiau kaip 400 mln. eurų per 3 metus.

Lietuva turi mažai įtakos reguliuoti aplinkosaugos teisę, nes tai – tai pirmiausia yra ES prerogatyva. Trečdalį ES teisės sudaro aplinkosauginė teisė. Išskirtiniai reguliavimai konkrečioje ES valstybėje arba aplinkosaugos standartų pakėlimas ES mastu veja lauk industrijas iš atskirų valstybių ir ES rinkos, todėl Europa priversta importuoti išteklius, produktus iš kitų rinkų, kur tarša  didesnė. Lietuvoje kasmet išleidžiame apie 6 mlrd. eurų importuodami elektrą, dujas, naftos produktus. Išlieka sudėtinga situacija transporto sektoriuje: naftos vartojimas didėja, CO2 išmetimas auga.

ES Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje dalyvaujančių didžiųjų energetikos ir pramonės įmonių tarša mažėja, nes sistema veikia kaip akstinas mažinti CO2 išmetimus, vis dėlto kai kurie sektoriai, kaip transportas, žemės ūkis ir pan. į sistemą neįtraukti. Iki 2030 m. tokių sektorių, kurie nepatenka į sistemą, ES nusibrėžusi sumažinti 40 %, Lietuva – 21 %, lyginant su išmetimais 2005 metais. Lietuvai pasiekti šiuos tikslus yra didelis iššūkis, todėl greičiausiai prireiks pirkti kvotas iš kitų ES šalių.

Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo (RRF) lėšos suteikia galimybę aktyviau subsidijuoti saulės elektrines įsirengiančius gaminančius vartotojus, gaminančių vartotojų skaičius išaugo, tačiau taikoma apskaitos sistema lemia, kad elektros tiekėjai vengia aptarnauti gaminančius vartotojus, nes iš jų elektrą tiekėjai privalo paimti saulėtomis dienomis, kai elektros pasiūla rinkoje didelė, o atiduoti, kai elektra rinkoje brangi, taip suformuojant santykinius nuostolius šiame rinkos segmente. Tokiu būdu didesnė gaminančių vartotojų rėmimo dalis ėmė gulti ant tiekėjų.

Liberalizavus elektros rinką, esminės problemos ėmė ryškėti 2023 m., kai vartotojai, užfiksavę kainas aukščiausių kainų rinkoje metu 2022 m. rudenį, toliau mokėjo dideles sąskaitas už elektrą, nepaisant elektros rinkoje sparčiai mažėjančių kainų. Daliai tiekėjų irgi pritrūko lankstumo ir geranoriškumo reaguojant į pasikeitusią situaciją rinkoje, kai buvo pasirinkta pozicija kietai ginti kontraktus, nevertinant reputacinės žalos, kurią tokia pozicija davė tiek patiems tiekėjams, tiek visai elektros rinkos liberalizacijos politikai bendrai paėmus.

Lietuva save pozicionuoja kaip jūrinę valstybę, tačiau tai atneša ne tik galimybes, bet ir pareigas. Didžioji Lietuvos taršos dalis (daugiau nei 85 %), iš žemyninės dalies tiesiogiai ar su upių vandeniu atplukdoma į Baltijos jūrą, patenka į centrinę jūros dalį, likusioji – į Rygos įlanką. Pagrindinis iššūkis Lietuvai – sumažinti į centrinę Baltijos jūros dalį sklindančią taršą azoto junginiais.

Planuojant miestus, verta sutelkti dėmesį, kaip įgyvendinama į Nacionalinės žemės tarnybos reformą. Lietuvoje gyventojų skaičius išliekant stabiliam miestuose auga užstatytas plotas, tačiau retas teritorijų tankis nelemia kokybės.

Liberalų sąjūdis siūlo:

  1. Saugomos teritorijos.
  • Ateinančio laikotarpio tikslas – sutarti su žemės ir miškų savininkais, kurių valdomas turtas patenka į saugomas teritorijas, dėl veiklos apribojimų ir kompensacijų.
  • Saugomos teritorijos nereiškia, kad ten draudžiama įkelti koją – keiskime naudojimo sąlygas prioritetą teikdami esamos ekosistemos išsaugojimui. Iš esmės gamtinių buveinių apsauga nereiškia visiško veiklos draudimo, tik keičiasi teritorijos naudojimo akcentas – vykdoma ta veikla, kuri reikalinga buveinei, o ne pelningiausia žmogui.
  • Sudarysime sąlygas įsitraukti valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose veikiančias vietos bendruomenes ir kitas nevyriausybines organizacijas priimant saugomų teritorijų valdymo sprendimus.
  • Kursime realias galimybes vietos bendruomenėms ir verslui savarankiškai prisidėti prie saugomų teritorijų plėtros – sukuriant mechanizmus šiems subjektams steigti tokias teritorijas ir jas prižiūrėti.
  • Užtikrinsime, kad saugomose teritorijose vykdantiems ūkinę veiklą turi būti skiriamos didesnės kompensacijos nei kitose teritorijose.
  • Baigsime saugomų teritorijų plėtrą toliau dėmesį telkiant ne jų didėjimui, o puoselėjant kokybinę aplinkosaugą esamose saugomose teritorijose.
  1. Miškai.
  • Lietuvoje didėja tiek miškų plotas, tiek sukauptos medienos kiekis. Būtinas kirtimų balansas ūkiniuose miškuose – apribojimas turi derėti su kompensavimu.
  • Būtina pertvarkyti miškų grupių sistemą ją prisiderinant prie biologinės įvairovės apsaugos, prisitaikymo prie klimato kaitos ir visuomenės poreikių miškuose.
  • Apribosime plynus kirtimus arčiau kaip 2 km iki miestų.
  • Vystysime naujus plantacinius miškus, kurie ateityje užtikrins papildomą medienos gavybos potencialą, kartu mažinant miškų ūkio veiklos intensyvumą saugomose teritorijose bei plynųjų kirtimų plotus.
  • Mažinsime administracinę naštą ir didinsime pasitikėjimą miško savininku. Atsisakant pridėtinės vertės nekuriančių procedūrų, siūlome sumažinti leidimų kirsti mišką kiekį. Užtikrinsime aiškiau, greičiau ir paprasčiau vykdomą veiklą miškuose ir atsisakysime pridėtinės vertės nekuriančio teisinio reguliavimo. Apribosime žaliavinės neapdirbtos medienos eksportą iš Lietuvos.
  • Visa valstybiniuose miškuose paruošta mediena turės būti parduodama tik atviruose viešuose aukcionuose.
  • Siekiant ambicingų miškingumo didinimo tikslų, ypač didinant miškų potencialą absorbuoti anglies dvideginį ir kaupti anglį, sudarysime teisines prielaidas paprastesniam žemės plotų transformavimui į mišką.
  • Padvigubinsime nukirstos medienos vertę skatinant ne parduoti medieną ir ne naudoti ją šildymui, o apdirbti tokiu būdu sukuriant didesnę vertę ir daugiau ilgalaikių produktų.
  • Pradėsime apskaičiuoti kitose šalyse taikomą miškams įprastų paukščių indeksą, kuris leis įvertinti miškų ūkinės veiklos daromą įtaką biologinei įvairovei.
  • Praplėsime savininkų galimybes naudotis savo miškais, statant juose rekreacinius pastatus ir vykdant kitas veiklas, taip parodydami, kad miškas duoda naudos net tik pelnantis iš likvidžios medienos.
  • Valstybinėje miškų urėdijoje diegsime ir nemedienines veiklas.
  • Sieksime, kad visas Valstybinės miškų urėdijos pelnas būtų skiriamas aplinkosaugai.
  1. Aplinkosauga
  • Kursime palankią visuomenės nuomonę aplinkosauginiams tikslams siekti. Aplinkosauga turi tapti aiškiai išreikštu viešuoju interesu.
  • Investicijas aplinkosaugos srityje orientuosime ne į išlaidas, o į galimas gauti pajamas.
  • Aplinkosauga yra investicija. Turime įsisąmoninti, kad tam tikrų teritorijų apsauga yra geresnė alternatyva nei žmogaus veikla. Paskaičiuota, jog saugoma teritorija padidina socioekonominę naudą bent du kartus. Skirsime dėmesį komunikacijai, skirtingų interesų derinimui, tačiau svarbiausia, jog užtikrinsime mechanizmus bendruomenių diskusijoms dėl pamatinių nuostatų Lietuvos gamtos atžvilgiu.
  • Paramą žemės ūkiui žymiai labiau siesime su aplinkosauginiais tikslais diferencijuodami ją pagal teritorijas, kuriose ūkininkaujama, ir saugomose teritorijose skirdami didesnę.
  • Skatinsime ekologinių ūkių steigimąsi ir plėtrą.
  • Peržiūrėsime aplinkosauginius standartus ir naikinsime perteklinius. Kitu atveju įmonės trauksis iš Lietuvos, nes perdėta aplinkosauginė politika atsisuka prieš mus pačius, kai esame priversti importuoti produktus iš žymiai taršesnių šalių.
  • Sukursime efektyvius mechanizmus, kad investuoti į aplinkosaugą būtų naudinga kartu pritraukiant investicijų ir kuriant darbo vietas.
  • Užtikrinsime žuvų migraciją upėse, gerinsime upių savitaką, stiprinsime jūros aplinkos apsaugą.
  • Reguliuosime pagrindinius Baltijos jūros taršos šaltinius – azoto junginius, neapskaitomą buitinę chemiją.
  • Didinsime baudas už brakonieriavimą.
  • Mažinsime žemės mokestį teritorijose, kuriose ūkininkavimo sąlygos yra apribotos dėl aplinkosauginių reikalavimų.
  • Supaprastinsime poveikio aplinkai vertinimo procedūras, telkdami dėmesį kokybei, o ne pertekliniams biurokratiniams mechanizmams.
  • Visapusiškai skatinsime savanorišką gamtos inspektorių veiklą.
  1. Klimato kaita.
  • Tikime, kad būtent verslas gali spręsti klimato krizę greičiausiai ir efektyviausiai, jeigu jam keliami aiškūs tikslai, teikiama taikli parama ir užtikrinamos vienodos, iš anksto žinomos rinkos taisyklės. Atviru dialogu su socialiniais partneriais kursime žaliąją transformaciją įgalinantį reguliavimą ir tikslingas paramos priemones, mažinsime nereikalingą biurokratiją, sieksime, kad ES žaliojo kurso reikalavimus taikytų ne tik vidaus rinkai, bet ir importuojamoms prekėms.
  • Aplinkosaugos akcentas yra gamta, tačiau ją saugojant varžomos nuosavybės teisės. Miškų ir žemės ūkio žemės savininkams reikia mokėti kompensacijas už kovą su klimato kaita. Racionalu ne tik kirsti ar arti žemę, bet ir gauti finansinę naudą už gamtos išsaugojimą.
  • Skatinsime investicijas į žiedinę ekonomiką naujiems produktams kurti ir inovacijoms diegti.
  • Skatinsime formuotis CO2 kvotų liberalią rinką ir prekybą vidaus rinkoje (iš ūkininkų, miškininkų).
  • Vystysime prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, informavimo iniciatyvas. Prisitaikanti prie naujų sąlygų svarbu didelį dėmesį teikti sveikatos priežiūros apsaugai. Taip pat svarbu tobulinti ir kurti naujas gyventojų perspėjimo sistemas, skirtas informuoti apie galimą kintančių gamtos reiškinių poveikį.
  • Mažinsime anglies ir durpių deginimo šildymui poreikį miestuose. Vykdysime esminius pokyčius taršiausiuose kelių transporto, kuro deginimo, pramonės ir žemės ūkio sektoriuose.
  • Vartotojiškumas ir su juo susijęs išteklių poreikis yra kertinė klimato kaitos priežastis. Todėl mažinsime ištekliais grįstą vartojimą, visą gamybos-vartojimo ciklą kuo labiau nukreipdami į žiedinę ekonomiką.
  • Dėsime visas pastangas, kad Lietuvai netektų pirkti CO2 kreditų iš labiau taršą sumažinusių šalių. Tai būtų dvigubas pralaimėjimas mūsų ekonomikai: netektume šimtų milijonų mokesčių mokėtojų lėšų ir kasmet išleistume milijardus eurų naftos degalų importui. Todėl skatinsime investicijas į vietinių išteklių naudojimą, kurdami darbo vietas savo šalyje, aukštesnės pridėtinės vertės verslus, visuomenės sveikatai palankesnę aplinką ir mažindami poveikį klimatui.
  • Ekonomikos transformacija, kuri būtina klimato krizei spręsti, yra sudėtingas, daugiabriaunis procesas. Jo sėkmės pagrindas – dialogas su socialiniais partneriais, kuriuos paliečia būtini pokyčiai. Kad kartu subalansuotume investicijų skatinimo ir taršos ribojimo priemones, būtina įgyvendinti praktiškai rinkoje pritaikomus sprendimus, visiems skirti laiko jiems pasiruošti. Suvokdami, kad klimato kaita jau įsigalėjusi, vystysime naujos kartos perspėjimo dėl stichinių reiškinių sistemą, kuri kiekvienam asmeniui pagal gyvenamąją ar verslo vystymo vietą leis gauti aiškią ir pagrįstą savalaikę informaciją.
  • Plėsime hidrometeorologinį tinklą siekiant tiksliai numatyti meteorologinius įvykius: sausras, škvalus, liūtis, viesulus ir pan.
  1. Urbanizacija, atliekų tvarkymas ir žemės naudojimas.
  • Chaotišką priemiesčių plėtrą turi pakeisti policentrizmas, daugiafunkciškumas. Monofunkciniai rajonai turi likti praeityje.
  • Mažinant automobilių spūstis ir transporto poveikį klimatui, kuris yra didžiausias iš visų ekonomikos sektorių, vystysime darnaus judumo alternatyvas. Viešasis transportas turi būti modernus, sudarantis galimybes keliauti greitai ir patogiai. Viešojo transporto paslaugos turi pasiūlyti praktišką alternatyvą automobiliui ir regionuose, todėl perplanuojant viešojo transporto paslaugas pagal paklausą bus pasitelktos skaitmeninės inovacijos ir užtikrintas bendradarbiavimas tarp kaimyninių savivaldybių.
  • Atnaujindami viešąjį transportą tvariai pasitelksime ne tik elektrą, bet ir Lietuvoje gaminamą biometaną. Užtikrinsime paramos tęstinumą elektromobilumui, plėsime tam reikalingą krovimo infrastruktūrą, siekdami bent 6 tūkst. viešų krovimo prieigų iki 2030 m. (joms jau paskirti RRF pinigai), skirsime paramą privačioms krovimo stotelėms, sudarysime sąlygas elektromobilių savininkams užsidirbti dalyvaujant elektros tinklo balansavimo ir degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) statistikos rinkose.
  • Iki 2030 m. visi Lietuvos miestai turi tapti beatliekiniai. Būtina toliau vystyti sprendimus pakuočių, maisto atliekoms rūšiuoti, kurti naujus mechanizmus statybinėms atliekoms tvarkyti. Skatinsime savivaldą labiau įsitraukti sprendžiant tekstilės, baldų atliekų problemas, kovosime su maisto švaistymu.
  • Užtikrinsime, kad žymiai skirtųsi mokestis rūšiuojantiems ir nerūšiuojantiems atliekas . Skatinsime verslus be atliekų ir gyventojus be atliekų.
  • Sutankinsime didžiagabaričių atliekų surinkimo aikštelių sistemą, padarant ją lengvai prieinamą visiems gyventojams – ir ne tik miestuose. Aikštelės turi veikti ne toliau kaip 20 km nuo kiekvieno gyventojo ir dirbti savaitgaliais.
  • Prioritetizuosime atliekų perdirbimą ir žiedinį panaudojimą. Šiuo metu dažnai pasirenkamas atliekų deginimas ar kiti, tariamai paprastesni atliekų tvarkymo būdai, kurie mažiau draugiški aplinkai.
  • Didinsime vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumą ir efektyvumą. Skatinsime skirsti tikslinę finansinę paramą prisijungimui.
  • Statybų sektoriuje išgyvendinsime perdėtą biurokratiją visas procedūras perkeliant į virtualybę.
  • Įgyvendinsime sodo bendrijų reformą, suteikiant joms vienodas galimybes gauti paslaugas ir pritraukti naują infrastruktūrą. Užtikrinsime, kad sodininkų bendrijų narių ir jų gyventojų teisės būtų vienodos kaip miesto ar kaimo gyventojų.
  • Renovacija turi vykti kokybiškai keičiant gyvenamąją aplinką. Mažinsime valstybės dalyvavimą renovacijos procesuose. Toliau vystysime industrinę skydinę daugiabučių renovaciją, kurioje bus naudojamos atsinaujinančios organinės medžiagos.
  • Supaprastinsime renovacijos standartus mažesniuose miesteliuose ir kaimiškose gyvenvietėse.
  • Pabaigsime Nacionalinės žemės tarnybos reformą. Visa šiuo metu valstybei priklausanti žemės ūkio paskirties žemė turi būti parduota privatiems savininkams viešo aukciono būdu. Valstybei valdyti žemės ūkio paskirties žemę yra neefektyvu.
  1. Energetika
  • Sieksime, kad Lietuva iki 2028 m. pasigamintų visą sau reikalingos elektros energijos kiekį iš AEI ir taptų energijos eksportuotoja. Tai svarbu ir dėl nacionalinio saugumo, ir siekiant auginti vietos gamintojų konkurencingumą bei pritraukti užsienio investicijas. Kai turėsime elektros perteklių, elektra bus pigesnė. Pritraukiant užsienio kapitalą Lietuvos elektros sistemos žalumas yra privalumas prieš kaimynus, pavyzdžiui, Lenkiją. Švari elektros energija yra ir bus vis svarbesnis konkurencinis pranašumas globaliose rinkose, kuriose daugės CO2 mokesčių.
  • Peržiūrėsime perteklinius elektros iš AEI plėtros apribojimus pagal konkrečias vystytojų grupes. Sieksime, kad elektros iš AEI vystymosi neribotų perteklinė biurokratija.
  • Skatinsime naudoti kaupimo įrenginius, kurie padidintų elektros sistemos galimybes prijungti AEI išteklius.
  • Įgalinsime elektros tinklų operatorius savo iniciatyva ir lėšomis vystyti tinklo pajėgumų plėtrą, kad AEI galėtų naudoti kiekvienas namų ūkis, bendrija ar įmonė ir  būtų įgalinta transporto ir individualaus šildymo elektrifikacija. Kartu su rinka ieškosime būdų sąžiningai paskirstyti tinklo plėtros kaštus įvertinant AEI teikiamas naudas tiek privačiam, tiek viešam interesui.
  • Ilgalaikėje perspektyvoje surasime tvarų gaminančių vartotojų plėtros modelį, kad energetinė nepriklausomybė pasiektų visų namus ir biurus.
  • Sieksime, kad elektrą gaminantys vartotojai pagamintą energiją tiekėjui parduotų ir pirktų rinkos kaina pagal grynosios apskaitos (net-billing) modelį, skatinant gaminančius vartotojus modelį pasirinkti savanoriškai ir suteikiant galimybę gauti subsidiją elektros kaupimo baterijoms įsirengti. Kitiems gaminantiems vartotojams veikiančią net-metering sistemą pamažėle perversti į Vokietijoje taikomą sistemą, kai elektra iš gaminančių vartotojų paprasčiausiai superkama už reguliuotojo nustatytą fiksuotą kainą, taip užtikrinant jiems investicijos į saulės elektrines atsiperkamumą ir vartojimo prasme juos sulyginant su įprastais vartotojais, perkančiais elektrą savo pasirinkta ir su tiekėju sutarta sutartimi.
  • Vienas svarbiausių uždavinių – mažinti konfliktą tarp valdžios ir investuotojų, tarp valdžios ir gaminančių vartotojų. Daugiau pasitikėjimo ir atvirumo verslui, gamintojams, investuotojams.
  • Žema saulės ir vėjo energijos kaina sukuria neapibrėžtą situaciją ateityje. Būtina suteikti garantijas investicijoms į AEI. Svarbu didinti paklausos elastingumą – skatinti išmanųjį energijos vartojimą, akumuliatorių plėtrą, elektromobilių krovimą pigios elektros metu, skatinti išmaniųjų namų sistemas ir t.t.
  • Šilumos sektoriuje skatinsime IV kartos centralizuotos šilumos tiekimą, kai šilumos gamybai naudojamas ne tik biokuras, bet ir elektra, kai ji pigi. Kol kas Lietuvoje tokios praktikos pavyzdžių neturime. Tai leistų mažinti biokuro paklausą ir kartu – kainą.
  • Skatinsime idėjinį pokytį daugiau dėmesio skirdami individualių namų ūkių energijos vartojimo mažinimui bei renovacijai.
  • Kursime stabilią reguliacinę aplinką energetikos sektoriuje.