Dabartinė padėtis ir iššūkiai:
Galime pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus Lietuva pasiekė gerų rezultatų aplinkosaugos srityje. Palyginti su 1990 m. duomenimis, Lietuvoje šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimas mažėjo labiausiai iš visų 28 ES valstybių – 57 %. Pažymėtina, kad rezultatai pasiekti nepaisant šalies ekonomikos augimo, be to, prognozuojama, kad teigiamos mažėjimo tendencijos išliks toliau. Tai sudaro geras sąlygas ateityje siekti nulinės ŠESD emisijų ekonomikos. Tačiau klimato kaita, tarša bei išteklių pereikvojimas kelia egzistencinę grėsmę, todėl turime dėti pastangas Lietuvoje keisti gamybos ir vartojimo įpročius bei gyvenimo būdą.
Lietuvoje tinkamai išvaloma tik 75 % į vandenis išleidžiamų nuotekų, o apie 20 % gyventojų vis dar negauna centralizuotų nuotekų tvarkymo paslaugų. Šalyje net 64 %. paviršinių vandens telkinių būklė negera ir situacija tik blogėja. Į Baltijos jūros centrinę dalį iš Lietuvos patenka beveik dvigubai už leistiną didesnis azoto taršos kiekis.
Įvertinant ES siekį 2050 m. tapti klimatui neutralia, Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių. 2022 m. 5 % sumažėjo šilumos efektas (lyginant su 2021 m.), didėja miškų plotas, pagerėjo atliekų perdirbimo, centralizuoto vandens ir nuotekų pajungimo padėtis, mažėja užterštumas.
Būtina įsisąmoninti, kad dėl klimato kaitos vykstantys pokyčiai pereinant prie naujo ekonomikos modelio spręs ne tik ekologines krizes, bet ir sukurs naujų prasmingų darbo vietų.
Gerinant aplinkos apsaugos rodiklius, lemiamą įtaką turėjo ES investicijos. Deja, jos baigiasi, komunalinių įmonių infrastruktūrai reikės papildomų lėšų, o tai neišvengiamai palies ir jau paliečia savivaldybes. Aplinkosauginės investicijos tiek į infrastruktūrą, tiek į jos išlaikymą nuguls ant vartotojų pečių per didesnius mokesčius. Todėl reikalingas lūžis savivaldoje tinkamai įvertinti aplinkosauginį kontekstą. Aplinkosauga visada siesis su didesnėmis sąnaudomis ir investicijomis.
Tiek visuomenėje, tiek viešojoje politikoje dar stokojame supratimo apie aplinkosaugą kaip viešąjį interesą. Planuojant investicijas, kur kas geriau suprantame jų poreikį, pavyzdžiui, švietimui, krašto apsaugai, bet ne aplinkosaugai. Nors visuomenės nuomonė apie aplinkosaugą ir ekologiją keičiasi, reiklumas didelis, tačiau svarstyti apie mokestinę šio reikalo pusę nelengva. Rūšiavimas, taupesnis, tvaresnis vartojimas tampa šiuolaikinės visuomenės bruožu. Stebime aktyviai įsitraukiančią visuomenę apsaugant želdynus. Tuo metu miškų saugojimo plėtrai, nuosavybės teisių miške iššūkiams spręsti reikia skirti ne mažiau kaip 400 mln. eurų per 3 metus.
Lietuva turi mažai įtakos reguliuoti aplinkosaugos teisę, nes tai – tai pirmiausia yra ES prerogatyva. Trečdalį ES teisės sudaro aplinkosauginė teisė. Išskirtiniai reguliavimai konkrečioje ES valstybėje arba aplinkosaugos standartų pakėlimas ES mastu veja lauk industrijas iš atskirų valstybių ir ES rinkos, todėl Europa priversta importuoti išteklius, produktus iš kitų rinkų, kur tarša didesnė. Lietuvoje kasmet išleidžiame apie 6 mlrd. eurų importuodami elektrą, dujas, naftos produktus. Išlieka sudėtinga situacija transporto sektoriuje: naftos vartojimas didėja, CO2 išmetimas auga.
ES Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje dalyvaujančių didžiųjų energetikos ir pramonės įmonių tarša mažėja, nes sistema veikia kaip akstinas mažinti CO2 išmetimus, vis dėlto kai kurie sektoriai, kaip transportas, žemės ūkis ir pan. į sistemą neįtraukti. Iki 2030 m. tokių sektorių, kurie nepatenka į sistemą, ES nusibrėžusi sumažinti 40 %, Lietuva – 21 %, lyginant su išmetimais 2005 metais. Lietuvai pasiekti šiuos tikslus yra didelis iššūkis, todėl greičiausiai prireiks pirkti kvotas iš kitų ES šalių.
Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo (RRF) lėšos suteikia galimybę aktyviau subsidijuoti saulės elektrines įsirengiančius gaminančius vartotojus, gaminančių vartotojų skaičius išaugo, tačiau taikoma apskaitos sistema lemia, kad elektros tiekėjai vengia aptarnauti gaminančius vartotojus, nes iš jų elektrą tiekėjai privalo paimti saulėtomis dienomis, kai elektros pasiūla rinkoje didelė, o atiduoti, kai elektra rinkoje brangi, taip suformuojant santykinius nuostolius šiame rinkos segmente. Tokiu būdu didesnė gaminančių vartotojų rėmimo dalis ėmė gulti ant tiekėjų.
Liberalizavus elektros rinką, esminės problemos ėmė ryškėti 2023 m., kai vartotojai, užfiksavę kainas aukščiausių kainų rinkoje metu 2022 m. rudenį, toliau mokėjo dideles sąskaitas už elektrą, nepaisant elektros rinkoje sparčiai mažėjančių kainų. Daliai tiekėjų irgi pritrūko lankstumo ir geranoriškumo reaguojant į pasikeitusią situaciją rinkoje, kai buvo pasirinkta pozicija kietai ginti kontraktus, nevertinant reputacinės žalos, kurią tokia pozicija davė tiek patiems tiekėjams, tiek visai elektros rinkos liberalizacijos politikai bendrai paėmus.
Lietuva save pozicionuoja kaip jūrinę valstybę, tačiau tai atneša ne tik galimybes, bet ir pareigas. Didžioji Lietuvos taršos dalis (daugiau nei 85 %), iš žemyninės dalies tiesiogiai ar su upių vandeniu atplukdoma į Baltijos jūrą, patenka į centrinę jūros dalį, likusioji – į Rygos įlanką. Pagrindinis iššūkis Lietuvai – sumažinti į centrinę Baltijos jūros dalį sklindančią taršą azoto junginiais.
Planuojant miestus, verta sutelkti dėmesį, kaip įgyvendinama į Nacionalinės žemės tarnybos reformą. Lietuvoje gyventojų skaičius išliekant stabiliam miestuose auga užstatytas plotas, tačiau retas teritorijų tankis nelemia kokybės.
Liberalų sąjūdis siūlo:
Įrašykite vardą
Įrašykite el. paštą
Neteisingas el. pašto adresas
Įrašykite žinutę