D. Kaminskas. Kraštiečių susigrąžinimas – misija įmanoma

Lietuvos gyventojų sumažėjo drastiškai, jau seniai nebesiekiame 3 milijonų. Visgi šį skaičių viršytume, jei skaičiuotume ir po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius. Lietuva ir jos regionai turi tapti konkurencingais ir prisivilioti kraštiečius grįžti – juk čia tikrai ne ką prasčiau, o dažnai net ir geriau nei Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Regionų savivaldybės turėtų tapti savotiškais „headhuteriais“ – galvų medžiotojais.

Štai keletas faktorių, į ką pirmiausia kreipia dėmesį svarstantys sugrįžti. Pirmiausia, tikimasi rasti darbą, kuris atitiktų jų ne tik materialinius, bet ir moralinius lūkesčius. Antra, jaunoms šeimoms svarbu gauti kokybiškas švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas, kad būtų vietų darželiuose ir būtų neformalaus ugdymo pasirinkimo galimybės bei infrastruktūra.

Trečia – kultūrinis gyvenimas. Po darbo tėvai su vaikais nori turiningai praleisti laisvalaikį, tad turi būti užtikrintos kokybiškos laisvalaikio ir kultūros paslaugos. Ir galiausiai – svarbi nekilnojamojo turto pasiūla ir įperkamumas.

Tai bene kertiniai kriterijai, kuriais vadovaujasi grįžtantieji gyventi į gimtinę. Galbūt ne viską apsprendžia savivaldybės, tačiau reikia dirbti visomis kryptimis. Švietimas, kultūra, laisvalaikis – būtent šioms sritims skiriame daug dėmesio.

Dažnai nuvertiname kultūros kriterijų. Visgi jis vienas svarbiausių. Pernai Tauragė buvo Lietuvos kultūros sostinė. Atvykę žmonės mato, kad organizuojami profesionalūs renginiai, vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas. O būtent aktyvi vietos bendruomenė ir gali būti tas svertas, įtakojantis artimųjų ar pažįstamų grįžimą čia.

Mes konkuruojame su visus pasauliu, tad privalome turėti visą bazinę infrastruktūrą. Ta linkme ir judame. Nors laisvalaikio ir kultūros infrastruktūra nepigi, tačiau investuojame ir statome areną, įrengsime ir kino teatro sales.

Mūsų, kaip globalios Tauragės pagrindinė funkcija – stengtis, kad informacija apie įsikūrimą Tauragėje pasiektų emigrantus kur jie bebūtų. Atlikti tyrimai parodė, kad 70 proc. išvykusiųjų norėtų grįžti, o iš jų 50 proc. galvoja grįžti į savo gimtuosius miestus. Oficialiais raštais žmonių neprisikviesi, tad ypač svarbus bendruomenės ryšys. Kartais užtenka pakalbinti gatvėje sutiktą seniai matytą žmogų ir persimetus keliais sakiniais įtakoti jo grįžimą.

Žinoma, skiriamos ir paramos, norintiems įsikurti Tauragės krašte, tačiau privilioti tam tikromis lengvatomis ne visada yra paprasta. Vienkartinės išmokos pritraukiant aukštos kvalifikacijos specialistus, kad ir gydytojus ar mokytojus, gali siekti ir 15 tūkst. eurų. Bene labiausiai pasiteisino jaunoms šeimoms skiriama parama būstui įsigyti. Būtent tai prioritetu tapo ne vienai jaunai šeimai grįžus įsikurti būtent gimtinėje.

Norisi, kad žmonės grįžtų į gimtinę bent kartą į metus ir pamatytų kaip mes čia gyvename, kaip viskas pasikeitę. Juk pabuvus užsienyje daugiau nei 10 metų prisiminimai gali būti visai kitokie – svarbiausia, kad bent trumpam užsuktų. Investuojame į miesto šventes, prašome vietinių gyventojų, kad pasikviestų atvykti į svečias šalis emigravusius giminaičius.

Taip pirmiausia siekiame, kad būtų atkurtas ryšys su gimtine. Juk grįžus į gimtinę svarbiausia su artimaisiais susitikti, o po to jau galima galvoti ir apie ką kita.

Kur bebūtumėme, sutikę tauragiškį jį kalbiname apie grįžimo į Tauragę galimybes. Subūrėme ir 20 garbės ambasadorių draugiją užsienio šalyse, kurie stengiasi, jog užsienyje gyvenančių tautiečių ryšys su Lietuva nenutrūktų.

Štai pernai Islandijoje gyventis profesionalus rankinio žaidėjas Vilius Rašimas grįžęs į Tauragę jauniesiems sportininkams surengė meistriškumo stovyklą, o vėliau pakvietė keletą rankinio komandų pasitreniruoti ir Islandijoje. Taip pat ir užsienyje gyvenantys menininkai surengia savo darbų parodas mieste. Tai kuria vertę ir pasitikėjimą, nenutrūksta ryšys su gimtine.

Iki pandemijos grįžusiųjų skaičiai buvo tikrai gan ženklūs. Augo ir mokinių klasės, kuriems reikalingos papildomos lietuvių kalbos pamokos. Prasidėjus pandemijai ir karui sugrįžimas kiek apstojo, tačiau vėl jaučiamas pagyvėjimas, tad stengiamės, kad ir ekonominiai rajono rodikliai būtų geri.

Žmonės gyvena savo gyvenimus, gerbkime jų pasirinkus ir nesistenkime bet kokia kaina sulaikyti išvažiuojančiųjų. Tačiau perduokime žinią, kad visada jų lauksime grįžtant su papildytu žinių bagažu.