A. Bagdonas. Lietuva Europos Sąjungoje: 20 metų trunkanti sėkmės istorija, prie kurios jau pripratome

2024-ųjų gegužės 1 d. minėsime 20 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES). Kartu su tais pačiais metais prasidėjusia naryste NATO – tai buvo ir tebėra vieni didžiausių šalies laimėjimų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Dėl jų Lietuva tapo visateise Vakarų Europos šeimos dalimi. Narystė ES – neabejotinai yra ir sėkmės istorija, prie kurios mes taip pripratome ir su ja taip susigyvenome, jog laikome tai savaime suprantamu dalyku.

Įstojimas į ES Lietuvai atvėrė daug naujų galimybių: žmonės gali laisvai keliauti į ES šalis, ten legaliai dirbti, mokytis, turėdami visas socialines garantijas. Su milijardine ES parama buvo užkurtas įspūdingas Lietuvos ekonomikos variklis. Ir vis dėlto, kaip konkrečiai per šiuos 20 metų pasikeitė Lietuva ir jos žmonės? Statistika šiuo atveju yra daugiau nei iškalbinga.

Pavyzdžiui, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) nuo 2004-ųjų pakilo beveik 4 kartus. Vidutinis darbo užmokestis po mokesčių padidėjo daugiau nei 5 kartus – nuo 256 iki 1304 eurų. Dar sparčiau augo vidutinė senatvės pensija, kuri 2004-aisiais siekė 109 eurus, o šiemet – jau 644 eurus.

Padidėjusią gyventojų perkamąją galią, finansines galimybes bei vartojimą rodo ir kitas „Eurostat“ skelbiamas rodiklis – faktinės individualios vartojimo išlaidos, kurios apima ne tik pačių gyventojų įsigytas, bet ir valstybės suteiktas nemokamas prekes ar paslaugas. Pagal šį rodiklį vartojimas Lietuvoje siekia apie 95 proc. ES vidurkio.

Statistikų duomenimis, per 20 buvimo ES metų, atmetus karantino ir pandemijos laikotarpį, Lietuvos gyventojai taip pat daugiau dėmesio skyrė laisvalaikiui, kultūros renginių lankymui. Pavyzdžiui, kino teatruose apsilankė beveik 3 kartus, o teatruose – 1,2 karto daugiau žiūrovų.

Per šį laikotarpį, ypač po prisijungimo prie Šengeno sutarties, kuri atvėrė Lietuvai sienas į Europą, tautiečiai įprato daug ir dažnai keliauti: iki pandemijos pradžios keleivių oro uostuose skaičius, palyginti su 2004-aisiais, buvo išaugęs beveik 6 kartus.

Per šiuos 20 buvimo ES nare metų gyventi Lietuvoje tapo saugiau. Pavyzdžiui, policijos duomenimis, užregistruotų nusikalstamų veikų ir nukentėjusių asmenų skaičius vidutiniškai sumažėjo 2 kartus. Dar drastiškiau kito vagysčių dinamika. Tarkime, palyginti su 2004-aisiais, automobilių vagysčių sumažėjo beveik 20 kartų, o vagysčių iš butų – apie 11 kartų. Tarpusavio elgsenos, bendravimo pokyčius atspindi ir „Eurobarometro“ duomenys. 2004-aisiais tik keturi iš dešimties tautiečių sakydavo, kad yra patenkinti gyvenimu, o dabar taip atsako aštuoni iš dešimties.

Statistikai taip pat suskaičiavo, kad eliminavus pandemiją, beveik 3 metais padidėjo ir vidutinė gyvenimo trukmė. Per 20 metų pasikeitė ir mitybos įpročiai – mažiau suvalgome bulvių ir grūdų produktų, bet daugiau žuvies, pieno ir mėsos produktų bei vaisių.

Šalies ekonomikai įstojimas į ES buvo didžiulis tramplinas. Pavyzdžiui, tam, kad naujosios narės pasivytų senąsias Europos valstybes pragyvenimo lygiu, kad nebūtų didelių socialinių ir ekonominių skirtumų, Bendrija kiekvienais metais Lietuvai skyrė paramą, kuri jau gerokai viršijo 20 mlrd. eurų. Ir nors Lietuva taip pat kasmet moka mokesčius į ES biudžetą, bet iš jos gaunama milijardinė parama daugiau nei 4 kartus lenkia mūsų įnašus.

Tiesioginės užsienio investicijos nuo 2004 m. pradžios Lietuvoje išaugo dar daugiau – 6 kartus. Lietuvos pagrindinis ekonomikos variklis – lietuviškos kilmės prekių eksportas – per šį laikotarpį padidėjo beveik 4 kartus.

Šiuos pokyčius pastebi ir šalies gyventojai. „Eurobarometro“ apklausose daugiau nei pusė apklaustų tautiečių teigia, jog būti ES nare yra naudinga dėl ekonomikos augimo. Maždaug pusė jų mano, jog ES suteikia naujų darbo galimybių. Daugiau nei trečdalis tautiečių Lietuvos narystę ES sieja su gyvenimo lygio pagerėjimu, o dar dešimtadaliui atrodo, kad buvimas šioje Sąjungoje padeda Lietuvai stiprinti demokratiją.

Šių naudų, būnant ES nare, sąrašą būtų galima dar tęsti ir tęsti, tačiau ko gero, pats svarbiausias per dvidešimtmetį įvykęs pokytis yra plika akimi nematomas – jis mūsų galvose: mes, o ypač mūsų vaikai, įprato būti laisvi. Gali nevaržomai kurti, svajoti ir augti. Ir tai, ko gero, yra svarbiausia vertybė, kuria turime dalytis, ją branginti ir apginti.