ES plėtra ir vidaus reforma, nelaukiant blogiausio scenarijaus

Pažiūrėkime į ne tokią tolimą ateitį: 2024 m. antrasis pusmetis bus pažymėtas Europos idėją griaunančio ir ES principus bei sutartis laužančio Vengrijos premjero V. Orbano Vyriausybės kabineto pirmininkavimo ES.

Kitoje Atlanto pusėje 2024 m. lapkritį įvyks prezidento rinkimai, jiems artėjant respublikonų favoritas D. Trumpas ir jo galima pergalė vėl kelia klausimų apie JAV įsipareigojimų Europos ir pasaulio saugumui peržiūrą. Kandidatą į prezidentus JAV dar gali stabdyti teismai ir rinkėjų sprendimas, o Europa su jos pamatinės idėjos ir vienybės griovėjais turėtų rodyti valią susitvarkyti nelaukdama juodžiausio scenarijaus.

Tam tikrus pirmuosius to ženklus matome: tai rodo tiek pastarųjų dienų Europos Parlamento priimti sprendimai, tinkamai vertinantys ir pasmerkiantys V. Orbano veto dėl finansinės paramos paketo Ukrainai. Prielaidas pokyčiams ES viduje kuria ir naujai rengiami strateginės reikšmės dokumentai. Prie vieno iš jų, susijusio su ES vidaus reforma ir būsima Sąjungos plėtra, šiuo metu darbuojuosi. Norėčiau paaiškinti, kodėl tai svabu.

Dvidešimtmečio rezultatas: plius 1, minus 1

Po 2004 gegužės 1-osios, kai dešimt šalių, įskaitant ir Lietuvą, prisijungė prie ES, atėjo stagnacijos laikotarpis, bent jau Bendrijos plėtros prasme. Vienintelė Kroatija 2013 metais atvėrė duris į ES, o Jungtinė Karalystė tas duris užvėrė 2020-aisiais.

Pastarasis dvidešimtmetis ir šio laikotarpio ES branduolio valstybių sprendimai rodo, kad plėtra nebuvo prioritetas. Galima rasti daug pasiteisinimų: būta ekonominės krizės, migracijos, koronaviruso pandemijos, kitų problemų.

Bet dėl nuolatinio ES plėtros atidėliojimo ir neapibrėžtumo šalys ES kandidatės ir ypač jų piliečiai nusivylė. Dingo motyvacija stengtis vardan reikiamų reformų, nematant aiškesnių perspektyvų prisijungti prie vieningosios rinkos ir galiausiai tapti pilnaverte ES nare. Tuo tarpu autokratinių režimų interesas valstybių ES kandidačių atžvilgiu nuolatos tik augo.

Ukrainoje rusijos sukeltas karas lėmė permainas ES strategijoje. 2023 m. lapkritį Europos Komisija pakvietė Ukrainą ir Moldovą pradėti derybas dėl pilnavertės narystės ES. Tai suteikė šioms valstybėms istorinę galimybę ir naują viltį, bet šią galimybę reikės stiprinti labai kryptingais ir protingais ES sprendimais. Kitaip karo sąlygomis sėkmės Europai tikėtis bus sunku.

Papildoma paskata ES aktyviau veikti, matyt, tapo ir neapibrėžti 2023 m. NATO viršūnių susitikimo Vilniuje rezultatai, kai Ukraina nesulaukė pažado, kurio tikėjosi ir yra verta. Tai lėmė dar labiau išaugusią pačios Europos atsakomybę dėl Ukrainos ateities.

ES negali pasiūlyti Ukrainai karinio saugumo garantijų ir šiuo metu vis dar turi didelių iššūkių tiekdama bei gamindama reikiamą ginkluotę. Bet vadinamojo minkštojo saugumo lauko plėtimas, kurį užtikrintų Ukrainos narystė ES, yra tiesiog būtinas. Aš įsitikinęs, kad teisingas sprendimas yra vienas: užtikrinti sąlygas Ukrainai tapti ES nare dar šį dešimtmetį, iki 2030-ųjų.

Akivaizdu tai, kad augantis netikrumas dėl JAV politinės lyderystės ir būsimų JAV prezidento rinkimų rezultatų reiškia nepalyginamai didesnės – apimtimi ir ambicija – ES lyderystės poreikį. Turiu galvoje iš tos lyderystės plaukiančius politinius, finansinius, karinės paramos aspektus.

Gerai tai, kad ES narės jau padidino ir didina karinės pramonės gamybos apimtis, grįžta prie sprendimo daugiau investuoti į nacionalines kariuomenes ir modernią ginkluotę. Vis dėlto to neužteks, nes ES reikia ir sisteminių pokyčių, ne vien jos narių nacionalinių Vyriausybių iniciatyvų.

ES vidaus reformos ir plėtra vienu metu

Kalbu apie neišvengiamą ES vidaus reformą, tiesiogiai susijusią su jos plėtra. Gal net į naudą išėjo tai, kad silpnąsias Bendrijos vietas vis paryškina V. Orbano viražai ir skaičiavimai, kiek dar kartų Vengrijos vyriausybė vetuos vieną ar kitą strateginį ES klausimą.

Greta teorinių apmąstymų ES dešimtmečius delsė atlikti žingsnius, kad sprendimų priėmimas Bendrijoje taptų greitesnis, mažiau kainuojantis plačiąja prasme ir išlaikantis kritiškai svarbų motyvacijos lygį šalims ES kandidatėms.

Siekiant pokyčių, gera žinia laikau tai,  kad šią savaitę EP komitetuose buvo patvirtintas mano kartu su kolega europarlamentaru Pedro Silva Pereira rengtas pranešimas „ES integracijos stiprinimas, atsižvelgiant į būsimą plėtrą“. Kodėl jis aktualus Lietuvai, Ukrainai ir visai Europai?

Tai yra ES strateginę kryptį brėžiantis dokumentas, kuriuo pirmą kartą tarpusavyje derinami du dalykai: ES vidaus reformų startas ir ES plėtra, atsižvelgiant į šių procesų tiesioginę tarpusavio priklausomybę.

Laikausi pozicijos, kad ES vidaus reformos ir Bendrijos plėtra privalo vykti kartu, paraleliai. Tas pažymėta ir dokumente. Sprendimai nebus lengvi, bet jų neabejotinai reikia tokioms šalims ES kandidatėms kaip Ukraina, Moldova, taip pat ir Vakarų Balkanų valstybėms.

EP komitetams šią savaitę patvirtinus mano rengtą pranešimą „ES integracijos stiprinimas, atsižvelgiant į būsimą plėtrą“ galiu pasakyti, kad priimti kompromisai dokumentui nepakenkė. Svarbiausia, kad buvo išvengta išlygų, kurios nustumtų ES plėtrą į antrą planą tol, kol nebus pasiekti susitarimai dėl ES vidaus reformų. Mums tai pavyko.

Dokumentu siūlomas modelis, viena vertus, skatina valstybes kandidates siekti sparčių europietiškų reformų, o iš kitos pusės pasiūlo ES kandidatėms laipsnišką integraciją į ES vidaus rinką. Tam, kad tokių valstybių kaip Ukraina ir Moldova piliečiai jaustų aiškią naudą viso integracijos į ES proceso metu – nuo pat pradžių, ne tik finišo tiesiojoje.

Dokumentu siūlome šalims ES kandidatėms be uždelsimo suteikti vadinamąjį Stebėtojo statusą Europos Parlamente, kitose svarbiausiose ES institucijose. Tuo pačiu pavyko apibrėžti būtinąsias ES vidaus reformas, kurios reikalingos ir esamoms, ir būsimoms valstybėms narėms.

Atkirtis ES vienybės griovėjams

Platesnis kvalifikuotos daugumos principo taikymas priimant sprendimus ES ir tuo pačiu vienbalsiškumo atsisakymas yra būtinas, ir jis Europos Parlamento komitetų patvirtintame pranešime jau yra primygtinai rekomenduotas. Tikiuosi, tai padės eliminuoti kenkėjišką ir griaunančią veiklą, kuri reiškiasi per pavienių ES valstybių narių veto.

Kvalifikuotos daugumos principas galėtų būti taikomas derybų dėl narystės ES eigoje, ypač atidarant ir uždarant atskirus derybinius skyrius, taip pat sprendžiant dėl naujų ES sankcijų įvedimo ar taikymo.

Pranešime taip pat įtvirtinome sąlygą, kad būtina stiprinti mechanizmus, užtikrinančius pamatinių ES vertybių ir sutarčių įgyvendinimą. Tai aktualu dėl teisės viršenybės principo laikymosi (Vengrijos atvejis), o taip pat dėl rusijos, Irano ar Kinijos mėginimų kištis į demokratinius rinkimus ES valstybėse narėse ir mūsų vidaus politiką.

EP komitetuose priimtu dokumentu, be kita ko, raginame gerinti Europos Komisijos darbo kokybę, koreguoti eurokomisarų skaičių. ES sanglaudos politika ar parama žemės ūkiui lieka jautrios sritys, taip pat ir Lietuvai, tačiau priimant naujas nares į Bendriją teks iš esmės peržiūrėti ir ilgalaikį ES biudžetą, rasti naujų finansavimo šaltinių.

Pranešimu raginame stiprinti ES piliečių dalyvavimą ir įsitraukimą sprendimų priėmimo procese. Tikiuosi, jau šį birželį vykstantys Europos Parlamento rinkimai suteiks progą rimtesnėms diskusijoms apie ES ateitį, jos institucinę reformą, finansinę pertvarką bei artėjančią plėtrą.

Galutinį žodį tars europiečiai šių metų ir kituose rinkimuose, o iki tol, jau vasario mėnesį, tikiuosi, EP plenarinės sesijos Strasbūre metu patvirtinsime minėtą pranešimą dėl ES integracijos stiprinimo bei plėtros. Ir tai suteiks galimybę atnaujinti Europą, išplečiant jos dabartinius kontūrus.