E. Rudelienė. Baimė ir kontrolė – netikę patarėjai mokiniams apsaugoti

Kas bendro tarp masinių grasinimų susprogdinti mokyklas ir mokinių apsinuodijimų neaiškios kilmės narkotikais? Abiem atvejais vaikai tampa nesaugūs – psichologiškai (evakuojantis) ir fiziologiškai (apsinuodijus). Kaip tuomet reaguojame mes, saugusieji, kurie esame atsakingi už vaikus?

Per daug, deja, karščiuojamės. Užuot bandę suprasti vaikų saugumo problemas ir jas kompleksiškai spręsti, pasiduodame emocijoms ir griebiamės lengviausio kelio: uždrausti, apriboti, neleisti. Kelias dienas pergyvenus nemalonius grasinimus tariamais sprogmenimis mokyklose, pasigirsta tėvelių raginimų grįžti prie nuotolinio mokymo kaip per karantiną. Neįvertiname, kad uždarydami vaikus tarp keturių sienų turbūt padarytume jiems didesnę žalą negu per evakuaciją iš suolo į lauką.

Gyvename neramiais laikais. Per socialines medijas prie mūsų akimirksniu priartėja karas Ukrainoje, terorizmas Izraelyje. Kai išgirstame, kad Marijampolėje kvaišalais apsinuodijo paaugliai,  ima atrodyti, kad nelaimė gresia kiekvienam. Kaip šis reiškinys veikia psichologiją ir kaip mes patys savo veiksmais kuriame baimės tinklą, taikliai paaiškino premjerė Ingrida Šimonytė spalio 7 d. laidoje „Redakcija“: „Dabar tu gali tvirteryje arba feisbuke pasakyti „miau“ ir tas „miau“ taps kažkuo penkiems milijonas žmonių, ir visi kiti bėgs iš paskos. Bet kokią temą galima pastatyti tokiu kampu, kad jis pasidaro kone egzistencinė“.

Nereikia ir feisbuko, kad tam tikrą rimtą problemą paverstum egzistencine, kitaip sakant, išpūsta iki būties katastrofos – tai kas dieną vyksta ir Seime. Rugsėjo pabaigoje Darbo partijos nariams teikiant Švietimo įstatymo pataisą, pagal kurią mokinys, vadovaujantis mokyklos taisyklėmis arba policijos pareigūnui pareikalavus, privalėtų parodyti savo asmeninius daiktus, Seimo nariai apsinuodijimų (tarp jų ir mirtinų) situaciją paišė apokaliptinės spalvomis. Manau, tokie pasiūlymai kyla pasikarščiavus. Norėčiau, kad įstatymai būtų priimami vadovaujantis ne baime, o duomenimis.

Ką sako duomenys? Reaguojant į mokinių apsinuodijimo faktus, kol kas tik LRT portale šia tema aptikau apibendrintą, nešališką informaciją. Pagal spalio 10 d. pateiktą statistikos apibendrinimą, „narkotikų vartojimas Lietuvoje per 17 metų, kai vykdomos apklausos, lėtai augo. Tačiau specialistai pabrėžia, kad žymaus šuolio nėra, o šis augimas nėra tolygus“.

Panašiai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete spalio 10 d. kalbėjo vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, kuriai pagal pareigas tenka didžiausia atsakomybė ieškoti sprendimo apsaugoti vaikus nuo narkotikų. Ji neragino tučtuojau riboti jaunimo laisves ir kratyti vaikų daiktus, o pabrėžė būtinybę susirinkti faktinius problemos masto duomenis. Ministrė siūlo kurti anonimišką kanalą vaikams, per kurį būtų galima informuoti apie narkotikus, didinti mokinių užimtumą, gerinti reabilitacijos programas, kurti bendruomeninių pareigūnų tinklą. Su tokia politika sutinku, nes ji yra kompleksinė. Lietuvos jaunimo politikos idealas galėtų būti Islandija, kur vaikai nuo žalingų ir nusikalstamų pagundų buvo pritraukti prie turiningų veiklų mokykloje ir bendruomenėje.

Seime šią kadenciją ištisai kas nors ragina drausti elektronines cigaretes, į kurias pripildę nuodų vaikai patenka į ligonines ir net miršta. Darbiečių pasiūlytas ir plataus palaikymo, išskyrus abi liberalias partijas, sulaukęs įstatymas nutaikytas mokinių kuprinėse ir kišenėse ieškoti būtent šių daiktų. Kaip už kanapes jaunimui grasindami baudžiamąja atsakomybe, taip ir šiuo atveju pradedame ne nuo to galo. Įrenginiai ir jų užpildymo medžiagos draudžiamos parduoti nepilnamečiams, todėl pirmiausia teisėsauga tegu dirba ir nustato, iš kokių šaltinių jie šiuos daiktus gauna, ir griežtai užkerta platinimui kelią.

Pagal šių metų Lietuvos moksleivių gyvensenos ir sveikatos (HBSC) tyrimą, Lietuvoje tabaką rūko dešimtadalis moksleivių ir jų vis mažėja. Šiais laikais smalsumo vedini ar draugų pavyzdžio sugundyti mokiniai renkasi alternatyvą – elektronines cigaretes su skysčiais, jas nuolat garinančių yra penktadalis. Anot kaimynų lenkų statistikos, Lenkijoje įrenginius garina kas ketvirtas moksleivis (tikėtina, dėl to, kad paprasčiau įsigyti). Leiskite priminti, kad lygiai prieš 20 metų cigaretes rūkė dar daugiau – 38,6 proc. 15-18 metų amžiaus moksleivių.

Minėtas gyvensenos ir sveikatos tyrimas duria į dar skaudesnę problemą: daugiau nei pusė 11 klasės mokinių alkoholinius gėrimus jau geria reguliariai. Toks elgesys kai kuriems vaikams sukels pasekmes visam gyvenimui – priklausomybę.

Šie duomenys jokiu būdu nenurodo, kad policija ieškodama svaigalų turėtų kratyti mokinių daiktus mokyklų koridoriuose ar klasėse. Tai nespręstų problemos, o užmestų mokyklai dar vieną rūpestį, kurių ir taip užtenka.

Lygiai taip pat nereiškia, kad kovodami su pranešimais apie užminuotas mokyklas turėtume samdyti ginkluotus privačios apsaugos pareigūnus, kaip šią savaitę LRT „Forume“ pasiūlė pašnekovas.

Regis, visuomenės įsiaudrinimas dėl didelių globalių nelaimių kaip karai ir didelių lokalių problemų kaip mokinių apsinuodijimai pasiekė virsmo tašką, kad dalis žmonių net būtų linkę aukoti dalį savo laisvių dėl saugumo. Tai yra labai liūdnas simptomas kiekvienam asmeniškai ir visai demokratijai.

Pagal garsiąją Maslow poreikių hierarchiją mes kaip pilietinė bendruomenė šiuo metu tarsi smunkame ant priešpaskutinio žemiausio laiptelio – saugumo poreikio, žemiau lieka tik fiziologiniai poreikiai. Tokia visuomenė, kuriai svarbiau už viską maistas ir saugumas, netenka civilizuotos bendruomenės požymių. Aukščiausiu poreikiu iškeldami kontrolę dėl saugumo grįžtame net ne dešimtmečiais, o šimtmečiais atgal. Problemas privalome spręsti pagarbos kitam ir savigarbos būdais, tai yra pagal antrą aukščiausią Maslow sąlygą, kurdami pasitikėjimo sąlygas visuomenėje.

Todėl liaukimės sėti paniką. Spręskime problemas ne policiniais metodais, o kompleksinėmis priemonėmis, kaip siūlo vidaus reikalų ministrė. Visos valstybės ieško būdų, kaip spręsti paauglių ir jų tėvų saugumo problemas. Pavyzdžiui, britai ir japonai netgi turi paskyrę atskirus vienišumo ministrus. Kasdienybėje žmogus nesaugiausias jaučiasi tada, kai lieka vienas (pavyzdžiui, savo kompiuteriniuose žaidimuose). Manau, turėtume kurti ne masinę kontrolę, o gelbėtis nuo vienišumo epidemijos, kuri į narkotikus (įskaitant alkoholį) stumia tiek paauglius, tiek suaugusius.