P. Auštrevičius. Kodėl apie karą Ukrainoje jau šiandien reikia rašyti mokyklų vadovėliuose

Jei atsižvelgtume į skirtingas nuomonių apklausas, akivaizdu, kad Vakaruose, įskaitant Europos didžiąsias valstybėse, šiandien ypač trūksta suvokimo apie karo įvykių Ukrainoje raidą ir jo priežastis, jau nekalbant apie šių dienų ukrainiečių lūkesčius.

Viena vertus: suprantama, dėmesio koncentracija antraisiais karo metus tampa sudėtinga. Kita vertus, Vakarų visuomenė vis dažniau reikalauja greitų sprendimų, o tai neabejotinai atsispindi ir vis radikalėjančiame, marginalėjančiame politiniame lauke.

Didžiajai daliai Lietuvos visuomenės puikiai suprantamos žinios apie Ukrainos suverenitetą, apie šalies agresorės ir putino veiksmus, tiesą sakant, nėra nei savaime suprantamos, nei aiškios didžiosiose Europos sostinėse. Tendencijos kai kur nuvilia, jei ne šokiruoja.

Tam, kad tironui ir karo nusikaltėliui nebūtų rasti gražesni vardai, o rusijos vykdomas genocidas Ukrainoje nebūtų išplautas vakariečių galvose, mums, Vakarams, šios rugsėjo 1-osios proga verta pradėti rengti bei spausdinti naujus, aktualius mokyklų vadovėlius.

Juose turi atsispindėti faktai: kaip rusija ruošėsi karui, istorikų ir apžvalgininkų vertinimai, kodėl karas buvo sukeltas, žudynės ir genocido atvejai Ukrainoje, žmonių vogimas ir deportacijos į šalį agresorę, įskaitant virš 20 tūkst. pavogtų bei į rusiją ar baltarusiją išgabentų Ukrainos vaikų. Mes žinome ir suprantame, kokius nusikaltimus vykdo ir kam pasiryžusi blogio imperija. Įvykis Skirvytės upėje asmeniškai ir skaudžiai palietė kiekvieną.

Bet Vakaruose vis dar kryptingai formuojami faktų nesutriuškinti klaidingi supaprastinimai apie karą Ukrainoje, kiti stereotipai. Tai, be abejo, yra ilgametės įvairiapusės rusijos propagandos rezultatas, tarp kurios skleidėjų buvo ir tebėra kremliaus Vakaruose remtos, šiandien aktyviai tebeveikiančios politinės partijos, jų veikėjai.

Deja, jų gretas šiais laikais savo pasisakymais papildo klaidintas ir suklaidintas popiežius Pranciškus. Kalbėjimas apie rusijos didybę ukrainiečių genocido metu – sunkus akmuo, kurį teks pakelti.

Vakarų pasauliui pasidalijus į aktyvius, nuolatinius Ukrainos rėmėjus ir tuos, kurie laviruoja ar nuolat kvestionuoja pagalbos reikalingumą, reikia nepamiršti to, ką galime ir turime daryti. Todėl Europai ir Vakarams, be bendrų politinių pareiškimų ir, deja, šlubuojančios karinės paramos, tikrai ne per anksti galvoti apie naują šių dienų istorijos vadovėlį mokykloms, kuriame atsispindėtų karo Ukrainoje tikrovė. Klaida laukti karo pabaigos, agresorė nelaukia.

Mano įsitikinimu, mokyklų vadovėliuose turėtų rastis papildomas skyrius, padedantis atsakyti į klausimą „kodėl“: jame turėtų nugulti tekstas apie rusijos imperializmo šaknis, sovietizmo nusikaltimus, putino režimo įsigalėjimo rusijoje aplinkybes ir metodus.

Laikas visa apimtimi ir visomis išgalėmis stoti į kovą su šių dienų kruvinu rusiškuoju imperializmu. Tai pilietinės visuomenės, jos lyderių ne tik Lietuvoje reikalas. Todėl skambinkime į Vakarus, ponios ir ponai. Skambinkime ir rašykime.