E. Gentvilas. Kaip Lietuva atsikratė paribio krašto sindromo

Lietuvoje nuvilnijo ne viena krizė, kataklizmas, kai kas pasakytų – katastrofa. Pergyvenome pandemiją, susitvarkėme su hibridiniu antpuoliu prie rytinės sienos, išmokome ruoštis karui ir kariauti. Paskutinė krizė – pernai rugsėjį kilusi panika dėl infliacijos, baiminantis verslų griūties ir vis baksnojant valdžią, nors kainų šokas buvo ne vietinio pobūdžio, o pasaulinis.

Didelių rūpesčių valstybėje neišvengiamas palydovas – baimė. Baimė, kurią įgarsina ir platina opozicija: kad atseit tvarkomės per brangiai arba išvis nesugebame su krizėmis susidoroti. Baimė, pavyzdžiui, dėl kylančių kainų, užvaldo ir visuomenę. Tuomet ateina laikas valdžios aparatui, kuris profesionaliai parodo racionalų grūdą.

Tipinė baimės įveikimo valdžios veiksmais iliustracija – tai koncertinos tiesimas pasienyje su Baltarusija. Girdėjome skeptiškus argumentus, kad pritrūksime lėšų ir laiko, kad viela žalos gyvūnus arba kad tokia gynybos priemonė išvis netinkama. Valstybė susitvarkė, užteko laiko ir išteklių: pabėgėlių antpuolį pavyko suvaldyti. Ir ne tiek svarbu, kad užduotį įvykdė dabartinė Vyriausybė. Prie Sauliaus Skvernelio valstybės kova su koronavirusu virte virė. Kainų sprogimą irgi daugmaž sėkmingai įveikėme – šią savaitę pranešta, kad balandį infliacija, palyginus su kovu, pagaliau priartėjo prie nulio.

Klaidų padaro tiek kairieji, tiek dešinieji, bet esmės tai nekeičia: Lietuva įveikia didžiulius iššūkius, išsprendžia sudėtingiausias krizes. Mūsų neištinka stabas, nes mes darome. O jeigu darome, tai ir randame sprendimus. Daug kas prieš 25 m. abejojo, ar įstosime į ES ir NATO, tačiau jau tada parodėme didelį ryžtą ir užsispyrimą. Vietomis ir dabar pritrūksta pasitikėjimo savimi. Kaip stojimas į euroatlantines struktūras, taip ir pandemija, pabėgėliai, infliacija – jau įveikti etapai.

Apmąstydamas Lietuvą po 20 metų nuo referendumo stoti į ES, prisimenu filosofo, liberalo Leonido Donskio atvirą klausimą jo su Tomu Venclova knygoje „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“. Tuomet jis klausė: „Ar liksime paribio valstybė – amžinai nesaugi ir drebanti dėl kiekvieno Rusijos karingo pareiškimo ir žingsnio (…)? Ar vis dėlto įžengėme į naują pakopą, kurioje dalinsimės bendromis įtampomis ir problemomis su visa ES ir jos narėmis?“

Pandemija, pabėgėliai, infliacija, karas – jau bendros Lietuvos su Europa įtampos. Ir jų įveikimas rodo, kad tapome civilizuota ir atsparia valstybe. Valstybe, kuri tampa ir tarptautiniu veikėju (kaip štai dvišaliu formatu tariantis su Irako vyriausybe ir siūlant blokuoti skrydžius, kad irakiečiai nepatirtų kančių mūsų pasienyje). Seniai nutilo ir euroskeptikų, kurie baiminosi dėl atseit Briuseliui atiduodamo suvereniteto ir tariamo valstybės nevisavertiškumo, balsai.

Nors dalis visuomenės vis dar mano, kad kylančios krizės yra vietinio pobūdžio, dėl kurių atsakinga vien nacionalinė valdžia, jų raiškos laukas vis dėlto yra žymiai platesnis: kai susitvarkome tarptautiniu lygiu, tuomet ramiau ir šiapus sienų.

Smulkus, užtat ryškus krizių įveikos valstybėje epizodas: kovo 25-ąją Atlanto vandenyne piratų pagrobtų dviejų Lietuvos piliečių drama. Nacionalinis krizių valdymo centras išlaikė diskreciją šešias savaites, vadinasi, Lietuva instituciniu lygiu moka saugoti paslaptis ir todėl yra verta tarptautinio pasitikėjimo. Po 20 metų nuo referendumo ir pergyventų krizių Lietuvos valstybė pasiekė naują institucinę kokybę.

Valstybės ir jos gyventojų tvirtą būklę atskleidžia ir rūpesčio kitais statistika. Stodami į Europos Sąjungą buvome mažiausiai labdarai skirianti visuomenė ir silpna tarptautinė donorė. Lietuvos valstybės ir juolab visuomenės parama Ukrainai šiandien kalba pati už save: esame tarp dosniausiai kitas šalis remiančių valstybių.

Tad šalia laisvo prekių, žmonių, kapitalo judėjimo, ES fondų paramos, kokybiškesnės teisėkūros ir įsisavinamų vakarietiškų vertybių pridėkime dar vieną ryškų priklausymo ES poveikį – ne Briuselio susilpnintą, o kaip tik sutvirtintą Lietuvos biurokratijos architektūrą ir valstybės struktūrą.