E. Gentvilas. Policininkas, protokolas, poligrafas

Seimo nario Algirdo Stončaičio poligrafo detektyvas naujoje šviesoje išryškina Seimo nario Sauliaus Skvernelio buvusios Vyriausybės dramą. Abu buvę policininkai, abu buvę praėjusios Vyriausybės vadovai šiandien turbūt norėtų pamiršti, ką jie padarė 2019 metų vasarą.

Temos: 3 Eugenijus Gentvilas Saulius Skvernelis Algirdas Stončaitis Komentarai A.Stončaitis, kaip tuometis Vyriausybės kancleris, leidimą dirbti su slapta informacija turėjo iki 2019 m. rugpjūčio.

S.Skvernelis, kaip po prezidento rinkimų iš naujo patvirtintas ministras pirmininkas, konstitucinį leidimą vadovauti savo Vyriausybei irgi turėjo iki 2019 m. rugpjūčio.

Ir abu – tiek Vyriausybės vadovas, tiek Vyriausybės kancleris – po 2019 n. rugpjūčio savo pareigas tęsė, ko gero, neteisėtai.

Kaip aiškėja iš žurnalistės Jūratės Damulytės tyrimo, A.Stončaitis leidimą toliau dirbti su slapta informacija, kuris būtinas pagal pareigas, galimai gavo nelegaliai. Lygiai taip pat S.Skvernelis toliau savo ministrų kabinetą vairavo nelegaliai – šitai vienareikšmiškai nustatė Konstitucinis Teismas. Įvertinus abu atvejus, sakytum, praėjusi Vyriausybė buvo totaliai nelegali.

Kad praėjusioji valdančioji dauguma su S.Skverneliu priešakyje patys sau prisivirs košės, mes įspėjome dar dramatiškąją 2019 m. rugpjūčio 20 dieną. Užuot iš naujo patvirtinusi savo programą, praėjusioji dauguma Vyriausybę įteisino protokoliniu nutarimu.

Tą rugpjūčio dieną iš Seimo tribūnos sakiau: „Visų pirma tai mažiausiai neatsargu, o blogiausia – gali paaiškėti, kad tai yra nusikalstamas abejingumas“.

Tą rugpjūčio dieną dabartinė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen klausė: „Kodėl valdantieji, kurie šiandien turi subūrę daugumą, taigi turi reikalingus balsus, rizikuoja, kad ši Vyriausybė bus neligitimi? Kodėl tokia rizika reikalinga?“

Liberalui a. a. Kęstučiui Glaveckui tą dieną daugumos surengta procedūra priminė „tokį bandymą legalizuoti jovalą“. Konservatoriai irgi kvietė atsikvošėti. Mykolo Majausko žodžiais, tuomečiai valdantieji nuėjo „labai plonu konstituciniu ledu“.

Kolega Jurgis Razma klausė: „Kur aš matau lengvabūdiškumą? Nebuvo net paprašyta Seimo Teisės departamento išvadų, kad oficialiai būtų pasakyta, koks kelias teisiškai, konstituciškai yra pagrįstas“. Irena Degutienė pastebėjo, kad „tokioje situacijoje mes nesame buvę“ ir ragino pratęsti neeilinę sesiją, kad „tikrai viskas būtų tvarkingai ir Vyriausybė būtų teisėta“.

Tačiau S.Skverneliui mūsų įspėjimai byrėjo kaip žirniai į sieną. Atsikirto, kad jam „nekyla jokių abejonių nei kaip Ministrui Pirmininkui, nei kaip teisininkui“. Buvęs premjeras aiškino: „Nesakau, kad aš šimtu procentų teisus, gyvenime teisių žmonių nėra, bet kol nepasakė Konstitucinis Teismas kitaip, tol aš tuo tvirtai tikiu ir tikėsiu“.

Tuomet, praėjus metams, Konstitucinis Teismas ir pasakė kitaip. Pasakė, kad daugiau kaip pusę ministrų pakeitusi Vyriausybė negalėjo toliau veikti nepasitvirtinusi savo programos, o vien tik protokoliniu nutarimu. Tokios Vyriausybės, kuri būtų įteisinta pagal protokolą, o ne pagal programą, Lietuvoje dar nebuvo. Kaip ir tokio Vyriausybės kanclerio, kuris į pareigas buvo priimtas greičiausiai apeinant patikimumo patikrinimą.

Jeigu Konstitucinis Teismas savo nutarimą būtų oficialiai paskelbęs iškart, „Vyriausybė, kurios programai pritarta Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu ir kuriai įgaliojimai veikti buvo suteikti iš naujo Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokoliniu nutarimu, netektų įgaliojimų toliau veikti“.

Vis dėlto Konstitucinis Teismas suteikė S.Skvernelio ministrų kabinetui nuolaidą ir leido pabaigti kadenciją, konstatavęs, kad šalyje be Vyriausybės „būtų iš esmės sutrikdytas valstybės valdymas ir galėtų atsirasti visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių“.

Ar praėjus daugiau kaip trejiems metams po poligrafo ir protokolo precedentų galime būti ramūs ir tikri, kad S.Skvernelio ir A.Stončaičio veiksmai neatnešė valstybės valdymui nepalankių padarinių?

Abu Seime toliau turi leidimus dirbti su slapta informacija. Abu savo veiksmais ir politine retorika nerodo „jokių abejonių“.

Vis dėlto lieka abejonė, ar toks frakcijos „Vardan Lietuvos“ veikėjų teisinis lengvabūdiškumas nepramušė pasitikėjimo dugno. Ko gero, dar nepramušė, nes šis parlamento „demokratų“ dugnas yra dvigubas.