P. Auštrevičius. Per anksti švęsta pergalė dėl dujų kainos „lubų“ Europoje

Infliacijos lygį Lietuvoje ir kitur Europoje pastaruoju metu į rekordines aukštumas kėlė ne kas kita, o energijos kainų šuoliai. Karui prasidėjus tiesiogine prasme sprogo rusiški dujų vamzdynai ir tariamas tiekimo stabilumas, atvėręs dideles spragas ir krizę Europos energijos rinkoje.

Reikia pripažinti, kad iki šiolei ES neatliko vis atidėliotų namų darbų, t.y. nebuvo sukurta tikra ir vieninga energijos sąjunga, nesujungta kritiškai svarbi ES šalių narių energetinė infrastruktūra, kuri šiandien būtų garantavusi taip reikiamas tiekimo alternatyvas, didesnį saugumą ir greičiausiai ženkliai mažesnes energijos kainas. Iškalbinga detalė: iki pastarojo meto ES viduje net priešintasi idėjai bendram energetinių išteklių įsigijimui. Kaip žinia, iki 2022 m. vasario ES valstybės kartu sudėjus už rusijos energetinius išteklius – dujas, naftą ir uraną – mokėjo virš 1 milijardo eurų per dieną, taip atitolindami Europos energijos rinkos nepriklausomumą.

Kadangi šoko dėl karo sąlygomis brangstančių enegergijos išteklių ir infliacijos šuolio neišvengėme, ES tenka pagreitintai svarstyti labai nekasdienius ir ypač komplikuotus problemos sprendimo būdus. Vienas jų – dujų kainos lubos, pirmiausia elektros gamybai.

Lietuvoje kai kada smarkiai bandoma užbėgti įvykiams už akių – jau skelbta apie neva pasiektą sutarimą dėl kainos lubų dujoms, Lietuvos ir visos Europos pergalę. Kai kas prieš tikrąją kovą dėl mažesnių energijos kainų paskelbė einantis ramiai ilsėtis. Tarkime, tai šokiruoja šiek tiek mažiau nei kainos prekių lentynose.

Iš tikrųjų sprendimų dėl dujų kainos lubų po Europos Vadovų Tarybos, ES lyderių ir ES energetikos ministrų susitikimų vis dar nėra, jie atidėti bent iki lapkričio pabaigos, nes įvesti veikiantį modelį, proporcingai ir pagrįstu principu pritaikant subsidijas, švelniai tariant, ne juokų darbas.

Kodėl aš asmeniškai šiandien palaikau dujų kainos lubų ES idėją? Institucinis dujų kainų apribojimas, įskaitant dujas, skirtas elektros energijos gamybai, tikrai nėra idealiausias sprendimas, nes jis, pirmiausia, itin brangus, be to, gali turėti neigiamos įtakos energijos tiekimo saugumui ir nepertraukiamumui karo Ukrainoje sąlygomis.

Tačiau kelias artimiausias žiemas Europa gali paprasčiausiai neturėti tinkamesnių alternatyvų. Todėl šis sprendimas yra bene geriausia išeitis iš blogiausių, arba, kitaip tariant, tai yra tarsi draudimo polisas visos Europos žiemai, nes niekas nežino ir negali žinoti, kiek tiksliai energijos resursų ji pareikalaus, kiek kartų dar gali būti blogiau ir kiek ilgai tai tęsis.

Rusiškos dujos niekada nebuvo ir, tikiuos, Europoje jau nebebus sprendimas, puiku, kad jau rasti amerikietiškų ir norvegiškų dujų tiekimo keliai. Iš šiandienos perspektyvos kai kam gali atrodyti, kad Europos energijos rinka linkusi stabilizuotis, šiomis dienomis dujų kainoms staiga kritus kone triskart nuo rekordinio lygio, ir vis dėlto papildomi politiniai sutarimai, mano galva, lieka neišvengiami.

Dujų kainos lubos ir bendri išteklių pirkimai Europos Sąjungoje šiomis sąlygomis reikš žingsnį energetinės sąjungos link, juolab kad sprendimas dėl subsidijų dalies ir tvarkos turės būti vieningas europinis sprendimas. Labai panašus į tą, kurio ES ėmėsi kovoje su koronos viruso pandemija ir iš jos sekusiu bendru ekonomikos skatinimo planu.

Prognozuoti, ar iki žiemos pradžios ES bus priimtas bendras sutarimas dėl dujų kainos, yra nedėkinga užduotis. Vokiečiai ar olandai turi savų išskaičiavimų, prancūzų interesai dar kiti, tad ES valstybių 15-tuko, kuriam priklauso ir Lietuva bei kur palaikoma idėja skubiau įsivesti lubas, įtaka paaiškės gruodį.

Faktai rodo, kad bent pastaruoju metu Europoje energetinės sąjungos greičiau byra nei kuriasi. Štai po 1994-ųjų Europos Energetikos Chartijos konferencijos virš 50 valstybių pasirašė Energetikos Chartijos sutartį, iš kurios jau pareiškė intencijas trauktis tokios valstybės kaip Ispanija, Prancūzija, Lenkija, Nyderlandai.

Požiūriai į Europos energetinę ateitį iš vienos pusės augant spaudimui dėl atsinaujinančių energijos gamybos išteklių įdarbinimo ir iš kitos vykstant karui išsiskiria, pradedant nuo anglimi kūrenamų elektrinių išsaugojimo ar naikinimo ir baigiant energijos tiekimo grandinių pasirinkimais.

Priekaištaujant Briuseliui ir ES didžiosioms valstybėms, nepamirškime ir savo nepadarytų darbų. Vilniuje šilumai gaminti šią žiemą bus deginamas mazutas. Vagonais keliaujanti mazuto upė yra nebloga dabartinės Vilniaus valdžios pasiekimų iliustracija.