A. Bagdonas. Išradome paspirtuką iš naujo

Leisdami įstatymus parlamente mes kartais turime užtikrinti ne tik valstybės gyvybę ir galią, bet ir reguliuoti gyvenimiškas banalybes. Įstatymų leidėjui kartais tenka ne tik atnaujinti Konstituciją, reguliuoti interesus, įtvirtinti atsparumą nuo išorės grėsmių, bet ir pasirūpinti aplinkybėmis, kurios susidaro būtybei su dviem kojomis atsistojus ant aparato su dviem ratais.

Nors dviratis jau išrastas, įstatymų leidėjui tenka iš naujo išradinėti taisykles, jeigu tas dviratis yra… paspirtukas. Elektrinis paspirtukas.

Paspirtukas vieniems tapo džiaugsmu, kitiems – baubu. Kadangi paspirtukai ne tik patogūs keliauti mieste, bet tapo ir madingi, paspirtukus pamėgo padūkęs jaunimėlis… O kur padūkęs jaunimėlis, ten ir problemos. Ir jaunimėlį, kaip žinia, cituojant šio Seimo ponią Girskienę, reikia „pastatyti į vietą“ (frazė iš plenarinio posėdžio 2022 m. kovo 22 d.).

Vieniems naujovės kelią jaudulį, kitiems baimę, ir tai nieko naujo. XIX a. pabaigoje į JAV miestų gatves išriedėjo pirmieji benzininiai automobiliai, pasiekdavę apie 30 km/h greitį – vos daugiau nei dabartinis standartinis paspirtukas. Dar ne vieną dešimtmetį vairuotojai nesuvokė greičio pavojaus, todėl versdavosi į griovį ar ant stogo. Žūdavo pėstieji. Naujoji technologija taip gąsdino gyventojus, kad kai kurie teismai siūlė mašinų reguliavimą prilyginti… plėšriųjų žvėrių laikymo taisyklėms. Anglijoje įstatymų leidėjas rado tariamą sprendimą: mažose gyvenvietėse šliaužiančius automobilius privalėjo iš priekio lydėti palydovas, dar mosuojantis dviem raudonomis vėliavomis ir taip įspėjantis pėsčiuosius apie pavojų. O automobilių vis daugėjo ir daugėjo, kol palydėjimo kontrolė tapo nebeįgyvendinama.

Trintis dėl paspirtukų paplitimo Lietuvos miestų gatvėse iš esmės niekuo nesiskiria nuo pokyčių XX a. pradžios Amerikoje. Lietuvoje kaipmat radosi istorijoje jau išbandytas ir, kaip pati istorija parodė, nepasiteisinsiantis būdas su paspirtukais susitvarkyti – tai yra juos pažaboti, sulėtinti, išstumti.

Seime šį pavasarį socialdemokratas Julius Sabatauskas pasiūlė pataisą, kuri ribotų paspirtukų greitį, išstumtų juos į automobilių gatvę, priverstų visus paspirtukininkus būtinai dėvėti šalmus. Kad pasirpurtininką iš priekio privalomai lydėtų raudonomis vėliavomis mosuojantis palydovas, kolega nesiūlė, vis dėlto toks reguliavimas būtų beveik tas pats.

Pasitaręs su įvairiais socialiniais partneriais, parengiau liberalią pataisą, kurios pagrindu Seimo Ekonomikos komitetas kviečia surasti sveiką pusiausvyrą tarp paspirtukininkų ir kitų eismo dalyvių. Mes nuo šiol šalia automobilių, dviračių ar arkliu tempiamo vežimo turėsime naują eismo rūšį – tai yra mikromobilumo priemones.

Mikromobilumo priemonės – tai „elektra varomos dviratės ar keturratės motorinės transporto priemonės (pavyzdžiui, elektra varomi riedžiai, riedlentės, paspirtukai) skirtos važiuoti vienam asmeniui, kurių galia neviršija 0,5 kW ir projektinis greitis yra ne didesnis nei 25 km/h“. Viršijantys šiuos parametrus elektriniai judėjimo aparatai būtų priskiriami mopedams. Vadinasi, vienokie paspirtukai eisme būtų reguliuojami kaip dabar dviračiai, galingesni – kaip mopedai.

Šiame paspirtukų pakete teikiamomis Administracinių nusižengimo kodekso pataisomis taip pat numatomos baudos už paspirtuko ar riedžio vairavimą neblaiviam. Be to, paspirtukininkai nebegalėtų keliauti dviese. Užtat jie kaip ir dabar galės judėti šaligatviais, jeigu šalia nėra dviračių tako. Pilnamečiai mikromobilumo priemonių vairuotojai šalmo mautis neprivalės, nors tai labai rekomenduojama.

Tikiuosi, nustatytos taisyklės padės užtikrinti, kad įžūlus paspirtukininkas nenutrenktų močiutės arba pats, kaip žaibas išlėkęs iš pėsčiųjų perėją, nepalįstų po džipo ratais. Idealiu atveju tiek dviratininkai, tiek mikromobilistai mieste turėtų judėti dviračių takeliais. Kol tokios patogios infrastruktūros dar trūksta, paaspirtukininkai privalo pasaugoti pėsčiuosius, o ir pėstieji turėtų būti budresni: vaikščioti ne per visą šaligatvio plotį, o dešiniąja jo dalimi – kad liktų erdvės ir kitiems.

Priprasti prie naujų technologijų ir judumo būdų mieste reikia laiko. Taip, chuliganai turbūt turi pamesti kelis savo dantis, kol supras, kad kelia pavojų sau ir kitiems, vis dėlto tai ne pretekstas išvis uždrausti paspirtukus – kaip chuliganų vairuotojų skrydžiai į autobusų stoteles juk nėra pagrįsta priežastis uždrausti BMW markę. Užtruko laiko, kol gyventojai išmoko nešiukšlinti pakelėse, dar reikės laiko, kol išmoks nepalikti nuomojamos mikromobilumo priemonės vidury šaligatvio ir neužkirs praėjimo tėvams su vežimėliais ar neįgaliesiems. Kad nusistovėtų naujos taisyklės keičiantis judumo būdamas šiuolaikiniame mieste, padeda ir įstatymų leidėjas.

Vis dėlto Seimui net pakeitus saugaus eismo taisykles, didžiausia atsakomybė toliau teks savivaldai, trumpalaikės nuomos platformoms, patiems gyventojams. Platformos nuolat tobulina savo paslaugas ir jų saugumą. Vilnius nuo birželio 1 d. atvers dviračių gatves, kuriomis visi galės judėti ne greičiau kaip 30 km/h – kaip pirmieji automobiliai Amerikoje. O paspirtukininkams ir dviratininkams, vairuotojams ir pėstiesiems lieka galioti ta pati sena visuotina taisyklė – pagalvoti ne tik apie save, bet ir kitą.