S. Statneckytė. Tarptautinių krizių akivaizdoje nepamirštame valstybės vidaus reformų įgyvendinimo: žvilgsnis į valstybės tarnybą

Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės darbotvarkę stipriai užgriuvo karo Ukrainoje aplinkybės, verčiančios padėti ukrainiečiams įvairiomis priemonėmis. Negana to, šios aplinkybės verčia daug daugiau dėmesio skirti nacionalinio saugumo klausimams, kurie ne taip seniai siejosi su pabėgėlių krize, o Vyriausybei pradėjus dirbti jau gyvenome su COVID–19 pandemija bei nenuspėjama viruso mutacija.

Trumpai tariant, ši Vyriausybė veikia itin sudėtingomis sąlygomis ir niekas negalėtų kvestionuoti minėtų klausimų prioriteto.

Vis dėlto pasikapstę praeityje, manau, rastume atvejų, kai dėl tam tikrų nelauktų aplinkybių liko neįgyvendintos kitų Vyriausybių programos, nebaigtos pradėtos reformos. Tiesą sakant, dažnas reiškinys būdavo ir tai, kad įvairios valstybės valdymo reformos būdavo nebaigiamos ir nesant kolosaliems geopolitiniams ar pandeminiams iššūkiams.

Vis dėlto reikia pastebėti, kad šios Vyriausybės programiniai punktai nelieka pamiršti. Vienas iš jų – valstybės tarnybos pertvarka.

Kovo mėnesio viduryje buvo pristatyta Vidaus reikalų ministerijos parengta valstybės tarnybos pertvarkos koncepcija. Reikia pastebėti, kad Lietuvos valstybės tarnybos sistema jau seniai stokoja pokyčių. Žvelgiant retrospektyviai, iki dabartinės Vyriausybės bene ambicingesnius planus reformuoti valstybės tarnybą turėjo dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, vis dėlto dėl daugybės politinių, ekonominių ir kitų priežasčių pilna kompleksinė valstybės tarnybos reforma įgyvendinta nebuvo.

Vėliau veikusios Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės veiklos metu buvo parengta nauja valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuria buvo siūloma įteisinti kompetencijų modelio principų taikymą valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių administravime. Vis dėlto šio įstatymo projekto svarstymas pernelyg ilgai užsitęsė politiniuose kuluaruose ir naujos kadencijos Seimo rinkimų išvakarėse priimtas nebuvo.

Buvo žinoma, kad projektas buvo rengiamas bendradarbiaujant su Valstybės tarnybos departamentu, kuris tuo metu įgyvendino Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą. Tuo pat metu panašaus pobūdžio projektuose dalyvavo ir Estija. Šioje šalyje buvo įkurtas aukštesniosios valstybės tarnybos kompetencijų centras prie Vyriausybės ir šiuo metu ši šalis yra viena pažangiausių Europos Sąjungoje aukštesniosios valstybės tarnybos korpuso veiklos klausimu.

Naujų pertvarkų bangą valstybės tarnyboje žadėjo ir Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Jos veiklos laikotarpiu buvo priimti sprendimai, kuriuos formaliai galima vadinti reforma, tačiau ši reforma nesprendė problemų, kamuojančių mūsų valstybės tarnybą efektyvumo, patrauklumo ir konkurencingumo prasme.

Pradiniuose pastarosios reformos planuose net nebuvo paliestas aukštesniosios valstybės tarnybos korpuso kūrimo klausimas, nors tokių rekomendacijų Lietuva buvo sulaukusi dar besirengdama stojimui į Europos Sąjungą. Reikia pabrėžti, kad šios Vyriausybės veiklos laikotarpiu iš esmės buvo įtvirtintas centralizuotos valstybės tarnautojų atrankos modelis, kuris dabartinės pertvarkos akivaizdoje kelia labai daug diskusijų.

Kaip minima dabartinės Vyriausybės programoje bei parengtoje Valstybės tarnybos pertvarkos koncepcijoje, remiantis tarptautiniu valstybės tarnybos efektyvumo indeksu 2019 metais Lietuva užėmė 20 vietą tarp 38 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių.

Viena iš Lietuvos silpniausių sričių – valstybės tarnautojų gebėjimai, o viena iš pagrindinių priemonių, galinčių padėti padidinti valstybės tarnautojų kompetencijas – tai konstruktyvi valstybės tarnautojų mokymo sistema, susieta su valstybės tarnautojų vertinimu.

Labai apmaudu, bet Lietuvos valstybės tarnautojų vertinimas dažnai yra tik formali procedūra, o valstybės tarnautojų tobulinimo sistemoje trūksta sistemiškumo, dažnu atveju jis nevyksta tikslingai. Naujai parengtoje pertvarkos koncepcijoje vienas iš planų yra sukurti ir įdiegti kompetencijų viešajame sektoriuje ugdymo modelį, kuriuo remiantis, kompetencijų ugdymo poreikis būtų identifikuojamas ir strategiškai planuojamas, nepaliekant jo savieigai.

Koncepcijoje numatoma modernizuoti valstybės tarnautojų vertinimo sistemą atnaujinant esamą, jau pasenusį kompetencijų modelį, keičiant kvalifikacijos ir gebėjimų lyginamąjį svorį bei tobulinant vertinimo skalę, joje nustatant daugiau vertinimo opcijų. Kiek šios priemonės bus veiksmingos šalinant formalaus vertinimo apraiškas praktikoje, ateityje parodys detalesnis procedūrų aprašas. Vis dėlto pertvarkos rengėjams derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad labai svarbu nepamiršti įforminti ir įgalinti ryšį tarp vertinimo rezultatų bei valstybės tarnautojų mokymo sistemos.

Apskritai, pagrindinė aptariamos pertvarkos ašis yra sukurti ir įdiegti stiprių valstybės tarnybos įstaigų vadovų korpusą ir jų karjeros valdymo mechanizmą, kurio, kaip ir buvo minėta anksčiau, mums pasiekti nepavyksta jau daugiau nei dešimtmetį. Šis mechanizmas turėtų pasirūpinti tinkamų vadovų paieška, pritraukimu bei atranka, centralizuota ugdymo sistema.

Vidaus reikalų ministerijos planuose pabrėžiamas vadovų kaitumo ir mobilumo planavimas, kuris yra būdingas kitoms Europos Sąjungos šalims, jau susikūrusioms sėkmingai veikiančias aukštesniosios valstybės tarnybos sistemas.

Žinoma, nėra įmanoma sukurti kompetentingo ir patyrusio vadovų korpuso be rinkoje konkurencingo darbo užmokesčio, kuris yra įtrauktas į pertvarkos planą. Sėkmingam šio korpuso veikimui gali pasitarnauti koncepcijoje numatytas supaprastintas žmogiškųjų išteklių valdymas, leidžiantis patiems vadovams spręsti, kiek ir kokių pareigybių reikia veiklai vykdyti ir iškeltiems tikslams pasiekti, vadovui suteikiant pakankamą darbo užmokesčio fondą ir taip išsprendžiant daugybę problemų, kamuojančių mūsų valstybės tarnybos sistemą.

Šioje pertvarkoje labai svarbus aspektas yra tai, kad siūloma keisti dabar galiojančią centralizuotą valstybės tarnautojų atranką. Pagal koncepcijoje pateiktą viziją – aukštesniuosius valstybės tarnautojus ar vadovaujančias pareigas užimančius valstybės tarnautojus atrinktų valstybės tarnybos politiką įgyvendinanti institucija, o specialistus galėtų atsirinkti jau pačios įstaigos.

Šiomis dienomis pasigirsta vis daugiau diskusijų šia tema, ypač, kai diskusija peržengė Seimo slenkstį, girdimos ir pačios Vidaus reikalų ministerijos dvejonės. Kokia bus valstybės tarnybos politiką įgyvendinanti institucija, dar nėra aišku, tačiau tai reiškia, kad bus naikinamas Valstybės tarnybos departamentas.

Centralizuota ir decentralizuota valstybės tarnautojų atranka turi savų minusų ir savų privalumų. Galime bijoti korupcijos, partinės linijos įtakos, tačiau taip pat negalime apsunkinti visos valstybės tarnybos sistemos veiklos gremėzdiškomis procedūromis, kurios nėra šimtaprocentinė panacėja.

Akivaizdu, kad šiuo klausimu yra reikalingos ne tik diskusijos, tačiau ir operatyvūs sprendimai. Kitu atveju valstybės tarnybos pertvarką gali ištikti ankstesni scenarijai. Būtų labai apmaudu, jei aukštesniosios valstybės tarnybos korpuso kūrimo iniciatyva būtų nustumta į paraštes visai ne dėl anksčiau minėtų krizinių situacijų.

Taip pat nederėtų pamiršti, kad valstybės taryba vienu metu yra pertvarkos subjektas ir objektas. Valstybė tarnybos nepasitenkinimas permainomis gali suponuoti iniciatyvą jai priešintis, todėl labai svarbus dialogas su valstybės tarnybos sektoriumi.