V. Čmilytė-Nielsen. Išgyvename „liepiamosios demokratijos“ piką. Kuo tai gresia?

Yra banalokas juokelis: „Mes laisvi rinkti – ką mums liepia, tai mums ir patinka“. Deja, po šia, iš Rytų kaimynės atkeliavusia mintimi slepiasi sudėtingi procesai. Dalis jų jau vyksta pas mus.

Tikriausiai pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje (neskaitant karų) bus ribojamas patekimas į miestus. Mes tarsi grįšime į Viduramžius. Kai kiekvienas miestas savo vartus atverdavo tikrai ne kiekvienam.

Vakar valdančioji dauguma, priimdama Civilinės saugos įstatymo pataisas, Vyriausybei suteikė, galima sakyti, kunigaikščių galias. Be Nepaprastosios padėties paskelbimo uždaryti Lietuvos miestus, be teismo žmogų izoliuoti 30 dienų priverstiniam gydymui ir kita. Mes, liberalai, tam nepritarėme. Tačiau sąjungininkų valdantiesiems užteko.

Ar tai gerai? Premjeras tikina, kad būtina. Tiesa, kaip per Velykas bus izoliuoti miestai, kol kas nežino nei sprendimą priimanti Vyriausybė, nei už tai atsakinga policija ar kariuomenė. Kažkaip.

Kaip tas „kažkaip“ atrodys realybėje, nesunku įsivaizduoti. Bus daug chaoso ir didelės eilės. Jos susidaro policijai atliekant net kur kas mažesnės apimties „blaivumo reidus“, tad tik galime įsivaizduoti, kaip atrodys įvažiavimai į miestus, kai žmonės į juos norės grįžti iš savo sodų, sodybų. Miško, galų gale, nes pasivaikščioti laukinėje gamtoje dar niekas neuždraudė. Tačiau tai – tik vienas, trumpalaikis neigiamas draudimo efektas. Yra ir kita, „juodoji“, medalio pusė.

Kuo pasižymi Skandinavija, į kurią mes taip lygiuojamės?

Ji nuolat ugdo savo žmonių sąmoningumą. Bendruomeniškumą ir atsakomybės jausmą. Todėl skandinavų paprašius laikytis karantino, jie ir laikosi jo sąlygų. Norvegija jau pranešė apie viruso suvaldymą. Danija taip pat išėjo iš kritinės situacijos. Švedija renkasi kitą, ne karantino kelią, bet būtent tai ir daro pasitikėdama savo piliečių sąmoningumu.

Taip, nesu naivi, mūsų visuomenei sąmoningumo dar trūksta. Vis dar sunku lygintis su norvegais ar švedais. Tačiau ar sąmoningumą ugdo vienas po kito krentantys draudimai? Kalbu ne tik apie karantino suvaržymus. Kalbu apie tai, ką mes patiriame nuo pat 2016 m. rudens.

Draudimai verslui, draudimai pirkėjams, draudimai jaunimui. Draudimai medikams.

Dabar tai atrodo kaip ideali valstiečių repeticija karantinui. Ir štai, mes jau pasiekėme „draudimų visuomenės“ piką. Tiesa, dar turime vieną „kozirį“ – komendanto valandą. Būtų logiškas žingsnis po miestų uždarymo?

Labai tikiuosi, kad taip toli nenueisime.

Draudimai labai silpnina mūsų visuomenę. Direktyvos, ką, kada ir su kuo daryti taip susiaurina pasirinkimo laisvę, kad tu ir gali ir atprasti rinktis. Juk patogu, kai tau viską pasako, ar ne? Ne, laisvam žmogui tai didžiausias košmaras.

O mes juk taip didžiuojamės savo laisve!

Tokioje draudimų aplinkoje ugdyti sąmoningumą yra labai sunku. O jis šiandien yra ypač svarbus. Mokslininkai iš skirtingų šalių kalba, kad reikia ruoštis antrajai koronaviruso bangai. Kuri gali būti dar nuožmesnė ir pavojingesnė.

Ką tai reiškia mums. Dar daugiau draudimų? Dar labiau paralyžiuotą šalį?

Deja, kol kas mes to nežinome, nes mūsų Vyriausybė, panašu, visas pastangas deda tik kovai su dabartine viruso banga. Tai labai svarbu. Tačiau mums būtina prognozuoti, stebėti tendencijas, ruoštis, kaip atgaivinsime ekonomiką ir kaip pasiruošime antrajai viruso bangai. Žvelgti į ateitį, toliau nei 2 savaites į priekį.

Kasdien turime vis daugiau informacijos apie viruso pavojus. Tačiau laikas pradėti apeliuoti ir į savo šalies piliečių sąmoningumą ir atsakomybės jausmą. Tikiu, mums šios vertybės nėra svetimos. Vien ko vertos visuomeninės pagalbos medikams iniciatyvos!

Mums būtina pradėti pasitikėti savo piliečiais. Draudimai pasitikėjimo neskatina. O kai valstybė nepasitiki piliečiais, kaip ji gali tikėtis, kad piliečiai pasitikės ja?