V. Alekna. Kas kris po Damoklo kardu: sporto bendruomenė ir sostinės valdžia?

Naujų mokslo metų proga Vilniaus miesto savivaldybė „pasveikino“ daugiau kaip 10 tūkstančių vaikų, jų tėvus ir trenerius, paralyžiuodama visą vaikų sportą sostinėje.

Tai reiškia, kad dar mažiausiai mėnesį, o gal ir ilgiau vaikai sportuoti negalės. Mat sostinės valdžia, praėjusių mokslo metų pabaigoje pakabinusi Damoklo kardą virš sporto mokyklų, klubų, akademijų veiklai vykdyti reikalingų švietimo įstaigų patikėjimo teise valdomų stadionų, salių ir kitų patalpų, akivaizdu, nė neplanuoja jo nukabinti.

Savivaldybės klerkų galvose gimęs ydingas projektas kelia vis didesnes aistras ne tik dėl turinio, bet ir dėl stūmimo buldozeriu, – nederinant jo nė su viena suinteresuota puse, spjaunant į visas vilniečių nuomones ir nepasitenkinimą. Pakartosiu tai, ką sporto bendruomenė jau ne kartą išsakė Vilniaus miesto savivaldybei: ji yra ne prieš patalpų nuomos procesų reglamentavimą, tačiau ir reglamentavimui reikalingas skaidrumas.

Iki šiol kiekvienas neformaliojo vaikų švietimo paslaugų tiekėjas dėl sportui reikalingos vietos – salės ar stadiono – nuomos sutartis pasirašydavo tiesiogiai su konkrečios šią vietą valdančios mokyklos vadovu. Dabar gi nuspręsta įdiegti elektroninę sporto salių rezervavimo sistemą, kurioje pirmumo teisė suteikiama biudžetinėms įstaigoms. O didele dalimi prie sportinio vaikų ugdymo prisidedančioms privačioms sporto mokykloms ir būreliams teks tenkintis likučiais, t. y. nepalankiausiais laikais treniruotėms ir sporto vietomis pačiuose nepatogiausiuose miesto rajonuose.

Tai – projekto esmė, o žvelgiant giliau, veriasi viena už kitą gražesnės sostinės sporto perspektyvos.

Pavyzdžiui, jau dabar aišku, kad dėl šios diegiamos „naujovės“ vaikai Vilniuje sportuoti negalės dar mažiausiai mėnesį, nes nė viena mokykla, klubas ar akademija nėra pasirašę nuomos sutarčių. Teoriškai sutartis būtų galima pratęsti mėnesiui pagal senąją tvarką, bet sporto mokyklų, klubų, akademijų veiklai vykdyti reikalingas patalpas valdančių švietimo įstaigų vadovams tai – tik papildoma našta, neaiškumas dėl situacijos ir sumaištis. Gali būti, kad dalis jų po mėnesio nutrauks savo veiklą apskritai, nes nėra garantijų, kad per įdiegtą „naujovę“ gaus tinkamas patalpas veiklai vykdyti. Kaip ir garantijų, kad sėkmės atveju, sistemos parinkta nuomos kaina bus „įkandama“.

Aklavietėje atsidūrė ne tik neformaliojo švietimo paslaugų tiekėjai, bet ir tėvai – jie turi pasirašyti sutartis su paslaugų tiekėjais nė nežinant, ar jis galės ir kur galės teikti savo paslaugas. Jei sutartyse netyčia pasitaikys klaidų apie vaiko mokymosi įstaigą, gyvenamąją vietą, statusą, tikėtina, kad tai baigsis patalpų nuomos sutarties nutraukimu ir draudimu nuomotis patalpas artimiausią pusmetį ar metus.

Nekalbant apie tai, kad naujosios elektroninės sporto salių rezervavimo sistemos konkursiniai kriterijai prieštarauja teisės aktams, daug minčių kelia loterijos principais grįsta dalyvavimo konkurse metodika. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tai veiks praktiškai.

Štai jei iki šiol jūsų vaikas po pamokų lankė krepšinio mokyklą Naujamiestyje ir jums buvo patogu po darbo užsukti jį pasiimti bei važiuoti namo į Antakalnį, tai nereiškia, kad tokia tvarka liks. Ypač jei šios krepšinio mokyklos vadovai nemoka žaisti loterijose, o dar jiems plačiai nesišypso savivaldybės Fortūna. Tokiu atveju, tikėtina, kad mokykla persikels į Pašilaičius, treniruotės vyks prieš pamokas ar vėlai vakare ir jums tikrai pagrįstai kils noras pasidairyti kokio nors kito sporto, kurį būtų galima derinti ir prie jūsų užimtumo bei veiklų. Surasite – ramybė metams garantuota. Po metų – ir vėl bus rengiamas naujas sporto patalpų nuomos konkursas, kurio rezultatai ir vėl gali apversti jūsų planus.

Visos šios problemos Vilniaus miesto savivaldybei puikiai žinomos. Bet jos neįgalumą lyderystės srityje rodo ne tik gebėjimo telkti bendruomenę stoka, bet ir neadekvatus reagavimas į kritiką. Toks nudavimas, kad tarsi išgirdai, įsiklausei, rimtu veidu palingavai pritardamas, o toliau darai, ką daręs – projektas važiuoja, šunys nė neloja.

Ar savivaldybė negali, nenori suprasti, nesuvokia problemų? O gal tai kyla iš nesveiko laisvės suvokimo – galvojimo, kad laisvė neturi ribų, tad galima elgtis kaip tik nori?

Mano požiūriu, kiekvienas amoralus veiksmas kyla iš paprasčiausio cinizmo: kai nėra ribų, nėra ir jokių principų. Tik tobulas gebėjimas pasinaudoti padėtimi, kurioje visos valdžios – pradedant Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, baigiant Prezidentūra – tyli. Ir tas tylėjimas Vilniaus miesto savivaldybei leidžia pasismaginti: parodyti visiems, kad sportas ir jo reguliavimas iki šiol per daug aiškiai priklauso nuo kažkieno valios ir meilės atskiriems juridiniams vienetams. O kitiems virš galvos pakabintas Damoklo kardas.

Tik nereikia pamiršti, kad situacija su šiuo kardu turi kelias interpretacijas. Dabar tai – gresiantis pavojus sporto bendruomenei. Bet atsidūręs virš valdovo, piktnaudžiaujančio valdžia, reiškia ir tai, kad visada atsiras jėga, kuri sustabdys piktnaudžiautoją.