V. Alekna, S. Budinas. Klaipėdos patarimas Vilniui: nekopijuokite pliažo, kopijuokite mūsų sporto reformą

Kas sako, kad sostinės valdžia turi mažai ambicijų? Ypač, kai į Lukiškių aikštę perkelia… pajūrio pliažą. Klaipėdiečiai stebi šią situaciją ir stebisi, kodėl vilniečiai stengiasi kopijuoti tai, ko nukopijuoti neįmanoma, ir visai nesistengia perimti to, kas galėtų būti naudinga ir sostinės žmonėms. Taip, tai – apie dviejų miestų skirtingas sporto vizijas ir reformas.

Dar birželį Vilniaus valdžia pranešė apie pokyčius sporte, t. y. naują sporto salių rezervavimo sistemą. „Neliks užkulisiniais susitarimais grįstų nuomos sutarčių ir visos sostinės ugdymo įstaigos žais pagal vienodas taisykles“, – viešai išplatintame pranešime deklaravo sostinės vicemeras. Tik nutylėjo apie tai, kad šis gerais norais grįstas sprendimas vienus užkulisinius susitarimus, deja, bet keičia kitais. O būtent – pirmumo teise biudžetinėms įstaigoms, taip eliminuojant didele dalimi prie sportinio vaikų ugdymo prisidedančias privačias sporto mokyklas ir būrelius.

Vilniaus miesto savivaldybė šį diskriminacinį momentą vadino konkurencija. Bet ar įmanoma konkurencija nelygiomis teisėmis, kai gauni pačius nepalankiausius laikus treniruotėms ir sporto sales pačiuose atokiausiuose miesto rajonuose? Šis klausimas ir daugelis kitų, kuriuos iškėlė prie savivaldybės piketuoti susirinkusi sportuojančių vaikų ir trenerių minia privertė šiek tiek atsitokėti sostinės valdžia ir pasukti galvą, kaip patobulinti su sportu susijusius reikalus.

Bet ar pavyks Vilniui susitvarkyti sporto infrastruktūros arimuose? Tai parodys laikas, miesto vadovų gebėjimas apsidairyti už savo valdų ribų ir, žinoma, pripažinimas, kad šioje srityje išradinėti dviračio nereikia, nes jis jau yra išrastas ir puikiai važiuoja… Klaipėdoje. Taip, būtent uostamiestis yra įgyvendinęs pavyzdinę sporto reformą, iš kurios mokosi užsieniečiai. O galėtų pasimokyti ir visa likusi Lietuva.

Klaipėdoje jau seniai veikia centralizuota sporto salių rezervavimo sistema. Tik skirtingai nei buvo sumanyta Vilniuje, ji veikia kartu su kitais įgyvendintais pokyčiais, o ne atskirai pati sau. Sutikime, kad šis elementas pats savaime nėra blogas, bet tai yra vienas bendros sistemos sraigtelis – tam, kad būtų pasiekti rezultatai turi veikti visas mechanizmas, su mažesnėmis ir didesnėmis dalimis.

Kokią sistemą Vilniui siūlo Klaipėda? Pirmiausia, šalia iš savivaldybės finansuojamų biudžetinių įstaigų įvesti privačioms sporto mokykloms ir klubams skirtą sportuojančio vaiko krepšelį. Tam visai nereikia papildomų pinigų. Tereikia peržiūrėti biudžetinėse įstaigose esančias sporto šakas ir naikinti tas, kuriose nėra užtikrinta vadinamoji piramidė – pradinis rengimas, pažengusiųjų ugdymas ir aukštesnis sportinis meistriškumas. Skausminga? Ne, nes tik laiko klausimas, kada numirs sporto šaka, neužtikrinanti sportinės tąsos.

Prieš septynerius metus pradėjus sporto reformą Klaipėdoje, teko atsisakyti 11 neperspektyvių sporto šakų, o jų finansai atiteko sportuojančio vaiko krepšeliui. Ir situacija tikrai nėra tokia liūdna: per tuos metus dalis sporto šakų, tokių kaip stalo tenisas, regbis ar imtynės, atgimė iš naujo ir sustiprėjo, atsirado ir konkurencija, ir labai aiškūs kriterijai privačioms sporto mokykloms ir klubams, pretenduojantiems į sportuojančio vaiko krepšelio pinigus.

Jei pažiūrėtume, kaip dabar atrodo sportuojančių vaikų situacija Klaipėdoje, matyti akivaizdus pokytis: norinčiųjų sportuoti padaugėjo trečdaliu, o visi sportuojantys vaikai lygiomis dalimis pasidalijo tiek biudžetinėse įstaigose, tiek privačiose mokyklose ar sporto klubuose. Ir svarbiausia, sukurta motyvacinė sistema kartu su konkurencija išaugino trenerių atsakomybę neišmesti sportuojančio vaiko į gatvę, – atvirkščiai, stengtis, kad jį kuo ilgiau domintų sportas, kad jis norėtų siekti rezultatų ir eiti sveiko gyvenimo būdo keliu.

Sportuojančio vaiko krepšelio modelio sėkmė buvo įvertinta ir visos šalies mastu. Pamačiusi, kaip puikiai jis veikia, jį iš Klaipėdos gana greitai perėmė ir pritaikė neformaliajam vaikų ugdymui Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, beje, puikiai funkcionuoja iki šiol, o vaikai ir tėvai jį vertina kaip vieną sėkmingiausių neformaliojo ugdymo įrankių.

Kartu su sportuojančio vaiko krepšeliu į Klaipėdą atkeliavo ir centralizuota sporto salių rezervavimo sistema. Ar ji tokia pat, kokią pamėgino įvesti Vilniaus valdžia? Ne visai. Taip, ji taip pat veikia virtualiai ir čia galima matyti visą sporto salių užimtumą bei rezervuoti norimus laikus. Bet rezervuojant, nė viena mokykla neturi pirmumo teisės: visos – tiek biudžetinės, tiek privačios sporto mokyklos kasmet deklaruoja savo poreikius iki rugsėjo mėnesio, sudaro ilgalaikes sutartis, tad joms reikalingi laikai ir vietos suderinami bei yra matomi bendroje platformoje. O likęs laisvas laikas skirtas miestiečių poreikiams – visiems, kas nori žaisti krepšinį, futbolą, tenisą ir pan.

Įgyvendinta sporto reforma Klaipėdoje padėjo išspręsti ir dar vieną visam Lietuvos sportui opią problemą, susijusią su aukšto sportinio meistriškumo klausimais. Mūsų šalyje ši problema tarsi buvo pradėta spręsti, bet nebaigta. Įsteigtos dvi sporto gimnazijos Šiauliuose ir Panevėžyje (apie kurių problemas galima dar daug kalbėti), bet vaikai, kuriems šiek tiek trūksta, kad patektų į olimpinį rezervą ir gautų stipendijas, liko pamiršti. Kartais tai vos metų kitų klausimas – tereikia jiems duoti šansą patekti į kitą lygį. Žinoma, lengviausias kelias palikti tokius vaikus gatvėje, bet Klaipėdos miesto savivaldybė įvedė sporto stipendijų sistemą ir tokiu būdu kelioms dešimtims perspektyvių būsimų sportininkų suteikia galimybę laimėti ateities pergales.

Beje, sporto reforma Klaipėdoje palietė ir bendrojo lavinimo mokyklas – čia ne vienoje gimnazijoje ir progimnazijoje veikia sporto klasės, kuriose sudarytos tinkamos sąlygos treniruotėms, o ir pasirūpinta tinkamu būsimų sportininku maitinimu.

Jei paklaustumėte klaipėdiečių, ar tai pabaiga, nustebtumėte sužinoję, kad jie sustoti neketina. Klaipėdos valdžia kasmet peržiūri ir kontroliuoja biudžetines sporto įstaigas, keičia ir tobulina kai kurių jų veiklą, kitas – naikina, steigia viešąsias įstaigas, audituoja „priaugančius“ etatus ir t. t. Nes į šiuos pokyčius klaipėdiečiai žiūri kaip į nuolatinį, tęstinį darbą, kurį jie dirba žinodami, ko nori, ir su labai dideliu atsidavimu bei atsakomybe.

Būtent tokio racionalaus ir nuoseklaus požiūrio bei apgalvotos sporto reformos pasigendama Vilniuje. O reikia tiek nedaug: tik pakilti iš nevykusio Lukiškių aikštės pliažo projekto šezlongų ir trumpam atvykti į tikrą lietuvišką pajūrį. Klaipėdiečiai mielai pasidalins savo sėkminga patirtimi siekdami visos Lietuvos sporto srities pergalių – nereikės užsiimti abejotinais pokyčiais, o tiesiog įgyvendinti tai, kas išbandyta ir tikrai puikiai veikia.