Artėjančiuose Seimo rinkimuose Aleksoto-Vilijampolės apygardoje Liberalų sąjūdžiui atstovaus Inga Kupčiūtė.
Susidomėjimą politika dar vaikystėje man įskiepijo močiutė. Nors ji nebuvo politikė, o mokytoja, bet nepakartojamos diskusijos su ja bei žinių laidų aptarimai padarė savo darbą. Visada vadovaujuosi posakiu „Kas nors nepatinka? Keisk!“, tad į politiką pasukau norėdama kryptingai bei nuosekliai keisti tai, kas neveikia arba veikia neefektyviai mūsų mieste, valstybėje.
Manau, kad šiandien mūsų piliečiai gali tikrai daugiau, bet tam reikia laisvės. Mano pagrindinis tikslas – kurti galimybių Lietuvą bei apsaugoti asmens laisves, kurios dabartinės valdžios kartais absurdiškai ribojamos. Kuriant tokią galimybių valstybę svarbiausia – išlaikyti asmens laisvę spręsti jam pačiam, leisti rinktis gyvenimo kelius.
Turiu aiškų tikslą Seime – noriu dirbti ekonomikos srityje. Čia yra labai daug svarbių uždavinių, kuriuos nedelsiant reikia spręsti. Tai ir visoms šalims palankūs bei lankstūs darbo santykiai, verslo kūrimo skatinimas bei palaikymas, biurokratijos mažinimas, smurto artimoje aplinkoje didesnis kriminalizavimas bei daugybė kitų taisytinų vietų.
Taip pat puikiai žinau, su kokiomis įstatymų barikadomis susiduria smulkusis ir vidutinis verslas – esu mažos įmonės savininkė bei vyresnioji specialistė valstybės tarnyboje. Taip pat esu gerai susipažinusi su regionine politika – tai ilgamečio darbo Lietuvos regionuose bei kaimyninėse šalyse, rezultatas.
Esu tikra kaunietė, mėgstu ir myliu šio miesto žmones – tiesa, negaliu mylimo miesto skirstyti dalimis į patinkančias ir nepatinkančias.
Kaunas man visada asocijuojasi su vaikyste: pamenu, kaip bėgiodavau Laisvės alėjos lietaus grotelėmis (kurios atrodė kažkokios stebuklingos) arba kai mama atvesdavo pažaisti į Vilijampolėje esančią Sąjungos (tuo metu dar labai gražią) aikštę, pamenu traukinius geležinkelio stotyje, maudynes Kauno mariose… .
Ir dabar mane nuolat galite sutikti su vaikštinėjančią Panemunės šile – jei užkalbinsite, pažadu įdomų pokalbį. Kai turiu laisvo laiko, mielai pasineriu į dokumentiką – žiūriu filmus, skaitau knygas. Paskutinė knyga, kuri labai įstrigo – Šarūno Jasiukevičiaus „Černobylis“.
Kad ir kaip tai skambėtų, tačiau istoriją reikia žinoti, nes ji linkusi kartotis, o to savo šalyje mes nebegalime leisti. Juk viskas prasideda nuo mažų pilietinių teisių ribojimo.
