Būna momentų, kai skaičiai nustoja būti tiesiog statistika. Kai litras dyzelino kainuoja daugiau nei 2,30 euro, tai jau nebe eilutė ekonomikos naujienose. Tai žmogaus piniginė. Vežėjo sąskaita. Ūkininko kaštai. Brangesnis pristatymas į parduotuvę. Ir galiausiai – brangesnė duona, pienas, statybinės medžiagos ar paslaugos.
Rugsėjo 23 dieną vidutinė dyzelino kaina Lietuvoje siekė 2,297 euro už litrą, benzino – 1,991 euro. Dar prieš metus, 2025-ųjų rugsėjo viduryje, benzinas vidutiniškai kainavo 1,392 euro, dyzelinas – 1,471 euro.
Tai jau milžiniškas šuolis. Todėl šiandien klausimas turėtų būti ne vien toks: kodėl kuras brangsta? Klausimas turi būti kitas: ką tokiomis aplinkybėmis daro valstybė?
Ledkalnis jau matomas. Kodėl nekeičiamas kursas?
Žinoma, Vyriausybė naftos kainų pasaulyje nenustato. Rugsėjo viduryje „Brent“ nafta buvo perkopusi 100 JAV dolerių už barelį, o Lietuvos energetikos agentūra kuro brangimą sieja ir su geopolitine situacija, ir todėl išaugusiomis didmeninėmis kainomis.
Tačiau valstybė nustato mokesčius. Ir būtent čia prasideda diskusija apie politinę atsakomybę.
Vyriausybė dabar primena laivą, kuris mato priekyje ledkalnį, tačiau ramina keleivius, kad maršrutas buvo patvirtintas dar išplaukiant iš uosto. Taip valstybės valdyti negalima.
Ekonominė politika turi turėti vairą. Jei aplinkybės keičiasi – turi būti galimybė keisti ir kursą. Juolab kad valdžia pati jau įrodė, jog tai įmanoma. Šių metų balandį Seimas Finansų ministerijos siūlymu laikinai sumažino įprastam dyzelinui taikomą akcizo dalį nuo 500 iki 450 eurų už 1 000 litrų. Tuomet skaičiuota, kad tai galėtų sumažinti galutinę kainą maždaug 6 centais už litrą. Vadinasi, mechanizmas egzistuoja. Kodėl jo negalima svarstyti dabar?
Jog tai veikia ir pasiteisina, rodo naujausia patirtis: 2026 m. sausio–liepos mėn. akcizų už energinius produktus valstybė vis tiek surinko 36 mln. eurų daugiau nei prieš metus, nors balandį–birželį dyzelino akcizas buvo laikinai sumažintas.
Sausio 1-oji jau už kampo
Situacija tampa dar paradoksalesnė žvelgiant į 2027 metus.
Pagal dabar galiojančią akcizų schemą nuo 2027 m. sausio 1-osios didėja degalams taikoma CO₂ dedamoji. Benzinui ji kyla nuo 96 iki 120 eurų už 1 000 litrų, o gazoliams – nuo 104,8 iki 131 euro.
Vien šis pokytis, nevertinant kitų rinkos veiksnių, reiškia papildomą spaudimą galutinei litro kainai. Ar tikrai dabartinėje situacijoje automatiškai turime įjungti dar vieną kainą didinantį laiptelį? Įstatymas nėra gamtos dėsnis. Jį galima koreguoti.
Finansų ministerijai reikia ne tik skaičiuotuvo
Finansų ministerija negali būti vien valstybės sąmatininkė. Ji turi būti ir ekonominės politikos projektuotoja.
Paprastas buhalterinis skaičiavimas atrodo taip: sumažinsime akcizą – biudžetas neteks X milijonų eurų. Bet ekonomika nėra „Excel“ lentelė, kurioje visa kita lieka nepakitę.
Akcizas yra vartojimo mokestis. Jeigu prekės parduodama mažiau, mažiau surenkama ir akcizo. Taip pat PVM. Degalinė praranda klientą. Žmogus kurą, kavą, maistą ar kitą prekę nusiperka ne Lietuvoje. Todėl svarbu skaičiuoti ne tik tarifą, bet ir elgesį.
Tai jau matėme anksčiau: degalų prekybos sektoriaus atstovai po ankstesnių akcizų didinimų skelbė apie smukusius dyzelino pardavimus ir perspėjo, kad dalis vežėjų degalus perka užsienyje. Tai yra sektoriaus vertinimas, o ne oficiali Finansų ministerijos išvada, tačiau tokį efektą biudžeto modeliuose ignoruoti būtų neatsakinga.
Todėl klausimas turi būti platesnis: o kas, jeigu šiek tiek sumažinus tarifą Lietuvoje būtų parduota gerokai daugiau degalų? Gal tuomet biudžeto netektis būtų daug mažesnė, nei rodo statiškas skaičiavimas? O gal kai kuriais scenarijais pajamos net nesumažėtų? Tai reikia modeliuoti, o ne atmesti iš anksto.
Lenkijos degalinės jau trina rankas
Geografijos irgi nepakeisime. Rugsėjo 23 dieną vidutinė dyzelino kaina Lenkijoje siekė apie 2,04 euro, Lietuvoje – 2,297 euro. Skirtumas – 26 centai už litrą. Latvijoje dyzelinas tuo metu taip pat buvo pigesnis – apie 2,16 euro.
Lengvajam automobiliui tai dar gali atrodyti nedidelis skirtumas. Vežėjui, pilančiam šimtus litrų, matematika jau visiškai kita. Pietų Lietuvos gyventojui, kuris ir taip važiuoja apsipirkti į Lenkiją, dar viena priežastis kuro baką pripildyti ten.
Jeigu Lietuvos mokestinė politika dar labiau padidins kainų skirtumą, nereikia stebėtis, kad dalis vartojimo persikels per sieną. Tokiu atveju Lietuva gali turėti aukštesnį akcizo tarifą popieriuje, bet mažiau parduotų litrų realybėje.
Pigesnis traukinys sunkvežimio nepakeis
Pavasarį Vyriausybė į degalų kainų šuolį reagavo ir 50 procentų sumažindama vietinių traukinių bilietų kainas. Tokia priemonė gali būti naudinga keleiviams ir skatinti viešąjį transportą.
Tačiau ji neišsprendžia pagrindinės kuro kainų ekonominės problemos. Įmonė savo produkcijos iš sandėlio į parduotuvę keleiviniu traukiniu nenuveš. Statybininkas betono maišyklės į autobusą neįsikels. Ūkininkas traktoriaus viešuoju transportu nepakeis.
Kai brangsta dyzelinas, kyla verslo sąnaudos. O jos anksčiau ar vėliau persikelia į prekių ir paslaugų kainas. Todėl viešojo transporto lengvatos gali būti viena socialinės politikos priemonė, tačiau jos negali pakeisti sisteminio atsako į degalų kainų šoką.
Laikinai sumažinti. Ir stebėti
Sprendimas nebūtinai turi būti amžinas. Galima nustatyti laikiną akcizo sumažinimą trims ar šešiems mėnesiams.
Kartu kas mėnesį vertinti keturis dalykus: degalų kainas, pardavimo apimtis Lietuvoje, akcizo bei PVM surinkimą ir kainų skirtumą su Lenkija bei Latvija. Jeigu priemonė neveikia – ją nutraukti. Jeigu veikia – tęsti tol, kol rinka stabilizuosis.
Tai ir yra lanksti ekonominė politika. Valstybės finansai negali būti valdomi principu: vakar nusprendėme, todėl rytoj nieko nekeisime. Kai priešais laivą atsiranda ledkalnis, gero kapitono darbas nėra parodyti keleiviams prieš metus patvirtintą maršrutą. Jo darbas – laiku pasukti vairą.
