V. Čmilytė-Nielsen. Valstietiškas aplaidumas kuria liberaliai savarankišką mokyklą

Viktorija Čmilytė-Nielsen

Visa suirutė švietime dėl koronaviruso ir abejotinų valdžios sprendimų veda prie logiško rezultato. Tai savarankiška mokykla, kuriai nustatomi tik tikslai, o priemones vadovai ir mokytojai pasirenka patys. Taip pat, ši situacija perša ir kitą mintį. Gal jau laikas mokyklų vadovais leisti tapti ne tik pedagogams?

Praėjus pirmoms mokslo metų dienoms, galime konstatuoti, kad nei Švietimo mokslo ir sporto ministerija, nei Sveikatos apsaugos ministerija tinkamai nepasiruošė naujiems mokslo metams. Nesugebėjo jos tinkamai padėti pasiruošti ir mokyklų bendruomenėms.

Situacija paskutinę rugpjūčio savaitę buvo tokia pat miglota, kaip ir kovo mėnesį. Kai paskelbus karantiną per 2 savaites strimgalviais mėginta prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusios situacijos.

Tai, kad tinkamai nepasiruošė ministerijos, nereiškia, kad tas pats chaosėlis persikėlė į visas mokyklas. Vienas kitam prieštaraujantys ministro Verygos reikalavimai mokyklas verčia ieškoti savarankiškų būdų, kaip tvarkytis su COVID-19 grėsme.

Taip mokyklos natūraliai žengė dar vieną žingsnį prie vieno svarbesnių liberalų prioriteto – mokyklų savarankiškumo. Akivaizdu, kad bendruomenei suteikus laisvę veikti ir nepersekiojant dėl kiekvieno „ne taip“ užpildyto biurokratinio popierėlio, nekankinant netvariais įstatymais ir tvarkomis, mokyklos gyventų lengviau.

Taip pat, dabartinė situacija veda prie sprendimo, kurį liberalai mėgino įgyvendinti, bet po to sekusios valdžios idėją numarino. Tai yra, kad mokyklų vadovais galėtų tapti žmonės, neturintys pedagogo išsilavinimo. Deja, jis pasirodė per daug radikalus, todėl galutinai panaikintas valstiečių ministrės J. Petrauskienės.

Šiandien turėtume žengti dar toliau – pripažinti, kad su visais iššūkiais puikiai tvarkosi tos mokyklos, kurių vadovai – geriausi vadybininkai. Nebūtinai dalykininkai, nebūtinai gilų ekspertiškumą mokymo metodikose demonstruojantys profesionalai. O žmonės, turintys gebėjimų efektyviai sustyguoti mokyklos, kaip organizacijos procesus.

Taip, žinau, kad su tokiomis mintimis galiu sulaukti audringų reakcijų. Tik reikalas tas, kad tiek aš, tiek turbūt ir jūs esate matę pavyzdžių, kai ganėtinai vidutinių gabumų pedagogas tampa puikiu ir labai moderniu vadovu. Kuomet paaiškėja, kad mokyklos, kaip organizacijos, procesų valdymas nieko bendro neturi su jo, kaip dalykininko gebėjimais.

Ar mes pasiruošę rimtoms permainoms? Ar toliau darysime tą patį ir tikėsimės kitokio rezultato. Panašu, kad tam reikia kitokios valdžios.

Nes dabartinė, bijau, elgsis taip, kaip jau darė pavasarį. Atsiradus ligos židiniams, ieškos „kraštinių“ vadovų, o kai kuriuos gal net puls atleidinėti „telefonu”. O gal sės piešti dar vieno medalio? Ar pratęs kultinę tradiciją ir kažkam paruoš vardinių pistoletų?