R. Lopata. Vyriausybė su partiniu komisaru

Šalia prezidento ir premjerės Lietuvoje atsirado naujas vykdomosios valdžios centras – Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius. Arba, kitaip žiūrint, nei Seimo, nei Prezidento įgaliojimų neturintis vienos iš partijų pirmininkas.

Jonavos meras prisipažįsta: „Taip, mes pasirinkome galios centrų išskaidymo modelį.

Čia nėra problema, kad partijos pirmininkas nėra premjeras. Problema, kad jis nėra net Seimo narys.

Jis mums pasakoja, kad kalbėjosi su vidaus reikalų ministru, krašto apsaugos ministru, Krizių valdymo centru, ir aiškina, kokie bus priimti civilinės saugos sprendimai, perspėjimo tvarkos pakeitimai bei numatyti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ir kariuomenės veiksmai.

Politinis procesas, partijos programa, komentarai, kritika yra viena, bet M. Sinkevičius šneka taip, lyg koordinuotų VRM ir kitų ministerijų veiksmus, nustatinėtų civilinės saugos politiką, inicijuotų įstatymų pakeitimus, priiminėtų sprendimus dėl perspėjimo sistemos, formuotų nacionalinio saugumo politikos kryptį.

Be to, kaip su slaptumo leidimu? Vargiai įmanomi valstybės valdymo sprendimai kliaujantis tik nuomonių pasidalijimu, vieša informacija ar gandais. Adekvatūs sprendimai remiasi ir nevieša, slaptumo žymomis nuo viešinimo saugoma informacija.

Jonavos mero funkcijos nesuteikia jam nacionalinės Vyriausybės priežiūros funkcijos, o partijos pirmininko statusas nėra valstybės valdžios pareigybė.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos logiką, ministrai yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Tą patį pakartoja ir Vyriausybės įstatymas: ministrai, vadovaudami savo sritims, yra atsakingi Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs premjerui.

Partija gali formuoti politinę kryptį, tartis dėl programos, spausti savo deleguotus ministrus politiškai, net reikalauti jų atsistatydinimo per partinius mechanizmus. Bet ji negali pakeisti Vyriausybės hierarchijos. Lietuva nėra partinės valdžios valstybė, kur Centro komitetas prižiūri ministerijas.

Problema yra ir ministrai, kurie galbūt sutinka, kad jiems vadovautų asmuo, kurio nėra Vyriausybės pavaldumo grandinėje. Demokratinėje valstybėje ministras negali turėti slapto ar pusiau viešo politinio komisaro šalia premjero. Jeigu ministras priima partijos pirmininko žodžius kaip pavedimus, jis pats padeda kurti paralelinę valdymo struktūrą – be konstitucinio mandato, be parlamentinės kontrolės ir be aiškios atsakomybės.

M. Sinkevičius čia panašesnis į savo veiklos nedeklaravusį lobistą, jeigu daro įtaką ministrams dėl konkrečių teisės aktų ar administracinių sprendimų ne per skaidrius, įstatyme numatytus kanalus. Ir jeigu ministrai susitinka, kalbasi su partijos pirmininku ministerijų klausimais, susitikimas turėtų būti deklaruotas – su data, dalyviais, tema.