R. Imbrasas. Kodėl Lietuvos valdžia švaisto Lietuvos valstybei brangų laiką?

Kokia yra Lietuvos valstybės strateginė kryptis? Kokius artimus ir tolimus tikslus ji formuluoja? Kokią savo viziją mato po 20 ar 50 metų? Klausimai, į kuriuos atsakymų būtų sunku tikėtis iš daugelio šiuo metu aktyviai veikiančių politikų.

Lietuva per savo, kaip nepriklausomos valstybės gyvavimą turbūt turėjo tris strateginius tikslus, kuriuos valdžios ir visuomenės bendru veikimu įgyvendino. Nepriklausomybė ir jos įtvirtinimas buvo pirmutinis tikslas. Kai jis buvo pasiektas, buvo antras – integracija į ES ir NATO. Įgyvendinus šį, akys nukrypo į energetinę Lietuvos nepriklausomybę. Ir šis tikslas buvo pasiektas. Kyla natūralus klausimas: kas toliau? Kokį naują strateginį tikslą yra suformulavusi Lietuva?

Žvelgiant į pastarojo laiko politinę diskusiją, sprendimus, kurie yra siūlomi ant Vyriausybės ar Seimo stalo, panašu, kad naujo, išdiskutuoto ir telkiančio tikslo mes kaip valstybė neturime.

Tokį įspūdį sustiprina ir artėjanti Seimo pavasario sesijos darbotvarkė. Klausimų, kurie pateks į Seimo darbų programą daug, tačiau didžioji dalis jų labiau techninio, smulkaus pobūdžio. Plaukiama pasroviui ir nebandoma imtis valstybės raidai svarbių sprendimų.

Dažnu atveju apsiribojama pasyvaus proceso stebėtojų statusu, o politinė valdančiosios koalicijos darbotvarkė nuolat užpildyta menkaverčiais koalicijos partnerių tarpusavio santykių pasiaiškinimais arba vienas po kito sekančių skandalingų istorijų užglaistymu. Tai nieko nesukuria valstybei, ir beviltiškai gaištamas labai brangus laikas.

Kokie galėtų būti nauji mūsų valstybės strateginiai tikslai, į kuriuos galėtų susitelkti visuomenė, verslas ir valdžia?

Savaime suprantama, kad šiandieninė geopolitinė situacija pasaulyje diktuoja saugumo ir valstybės gynybos poreikį.

Kita vertus, šis iššūkis yra išprovokuotas ne nuo mūsų priklausančių aplinkybių. Šis svarbus strateginis tikslas yra inicijuotas ne mūsų pačių, o reakcija į tai, kas vyksta aplinkui. Nepaisant visko, ir čia reikalingos kur kas aiškesnės bei kryptingesnės valdžios pastangos efektyviai ir protingai investuoti gerokai padidėjusias krašto apsaugos išlaidas. Visuomenė kol kas negirdi atsakymų, kaip ir kiek Lietuva taps saugesnė investavus milžiniškus pinigus į mūsų gynybą. Labai daug kalbama apie krašto apsaugai reikalingus pinigus ir per mažai apie tai, kaip šie pinigai bus naudojami.

Ilgalaikėje perspektyvoje Lietuvai vis aštresnė problema darosi demografinė situacija. Lietuvoje jau ilgą laiką mažėja gyventojų skaičius. Nesimato jokių teigiamų ženklų, kad tendencija gerėtų. Valdžia epizodiškai sugrįžta prie šios temos, tačiau taip ir neturime paruošto ilgalaikių priemonių plano, kaip skatinti gimstamumą Lietuvoje.

Dar vienas ilgalaikis tikslas yra nacionalinės ekonomikos stiprinimas. Jis tiesiogiai koreliuoja su demografinėmis Lietuvos problemomis. Visuomenei senėjant traukiasi darbo rinka, o žmonių, kuriems reikia užtikrinti orią senatvę, skaičius didėja. Nesiimant ryžtingų veiksmų situacijai pakeisti, tai veda į negebėjimą ateityje užtikrinti valstybės funkcijų finansavimo.

Ekonomikos stiprinimo darbotvarkėje svarbiausi yra du klausimai: mokesčių sistemos supaprastinimas bei vietinės pramonės ir verslo potencialo plėtojimas.

Pasaulio bankas 2023 m. ataskaitoje kritikavo tai, kad Lietuvos GPM sistema skirsto pajamas į daugiau kaip 70 kategorijų, dažnai su atskirais tarifais ir režimais. Šiuo metu Lietuvoje tai bandoma keisti, bet pokyčiai įneša tik dar daugiau naujos sumaišties. Lietuvos valdžiai reikėtų užsiimti fundamentaliu mokesčių sistemos supaprastinimu, o ne tik nuolat svarstyti apie naujų mokesčių įvedimą. Aiškesnė ir paprastesnė mokesčių sistema sumažintų jos administravimo kaštus ir padėtų surinkti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą.

Kalbant apie nacionalinės ekonomikos stiprinimą, būtina keisti požiūrį į Lietuvoje veikiančius investuotojus. Kodėl į naujus užsienio investuotojus ir į savo pramonę žiūrima skirtingai? Kodėl užsienio investuotojams valdžia yra sukūrusi palankesnes sąlygas, negu Lietuvos investuotojams?

Priešingai, tokiais neramiais laikais, pirmiausiai reikėtų remtis sėkmingai veikiančia tradicine Lietuvos pramone. Palaikyti ir skatinti tuos, kurie jau čia yra investavę, sukūrę darbo vietas ir kuria pridėtinę vertę. Esant krizinei situacijai jie liks čia, o užsienio kapitalo įmonės gali labai greitai perkelti savo verslą į kitas šalis.

Susidaro įspūdis, kad Lietuva nespėja koja kojon žengti su labai sparčiai besikeičiančiu pasauliu. Mūsų valdžia dar žaidžia pagal ilgą laiką dominavusias tarptautinės prekybos laisvosios rinkos taisykles, bet ekonomiškai pirmaujančios valstybės, dėl virtinės geopolitinių konfliktų, jau kurį laiką pirmiausiai rūpinasi nacionalinės pramonės interesais. Ar mes nešvaistome laiko? Ar mumis nesinaudoja kiti dėl tokios pasenusios mūsų laikysenos? Apie tai ir turi suktis diskusija formuluojant naują strateginį valstybės ateities tikslą.