R. Imbrasas. Dirbtinis intelektas mums pensijų nemokės. O kas mokės?

Šie metai Lietuvos pensijų sistemai yra ypatingi ir ne iš gerosios pusės. Demografinės tendencijos nedžiugina, mūsų visuomenė sensta. Vis daugiau pinigų reikės sveikatos ir socialinei apsaugai. Dirbančių ir mokesčius mokančių skaičius jau daug metų nuosekliai mažėja. Vietoje to, kad valdžia turėtų aiškią strategiją ir kryptį, kuriuo keliu turi būti vystoma Lietuvos pensijų sistema, kad ji nesubyrėtų ateityje, karštai diskutuojama, kokiomis sąlygomis žmonės galėtų pasitraukti iš privačių pensijinių fondų.

Ginčijamasi dėl detalių, vengiant iš esmės pažiūrėti į visumą. Aišku, kad keistai atrodo, kada Vyriausybė ir Seimas ruošiasi nustatyti, jog žmogus galės nutraukti sutartį su pensijiniu fondu ir atsiimti ten sukauptus pinigus tik esant ypač svarbioms priežastims. Priežastis už žmones sugalvos valdžia ir išvardins įstatyme, pavyzdžiui, kad sukauptus pinigus bus galima atsiimti susirgus sunkia liga.

Gyvenimas yra sudėtingas ir visų priežasčių iš anksto nesugalvosi, todėl to ir nereikia daryti. Visiems antros pakopos dalyviams turi būti sudaryta galimybė ne tik ateiti, bet ir išeiti iš pensijinių fondų. Žmonės gali atsiimti savo sukauptus pinigus, juolab, kad valdžia neturi jokios teisės šių pinigų nusavinti ir spręsti, kaip juos panaudoti. Ne kas kitas, o patys žmonės į tuos fondus pinigus ir sunešė. Valdžia gali rūpintis tik tomis socialinio biudžeto lėšomis, kurios buvo žmonėms pridėtos kaip paskatinimas už dalyvavimą antros pakopos pensijų kaupime.

Nebandoma atsakyti į kur kas sudėtingesnį klausimą: kokio dydžio pensijos bus valstybėje po dvidešimties, trisdešimties metų. Ir kaip sugebėsime jas mokėti tuometiniams senjorams, kada dirbančių žmonių skaičius Lietuvoje mažėja.

Ekonominis Lietuvos augimas šitų praradimų gali nekompensuoti. Juolab, kad turime nuolat besikeičiančią investicinę aplinką, kuri sukuria daug neaiškumų ir atbaido potencialius investuotojus, tiek vietinius, tiek užsienio. O dar esame ir biurokratiškai nerangūs, prikūrę per daug taisyklių ir reglamentų. O tos partijos, kurios žada sumažinti darbo savaitę iki keturių darbo dienų ir dar didinti pensijas, tiesiog žarsto populizmo smėlį ant mūsų galvų.

Dar reikia įvertinti ir augančią technologinę pažangą bei naujausias informacines sistemas, kurios palaipsniui išstumia tradicines darbo vietas. Kad ir koks sumanus dalykas būtų dirbtinio intelekto plėtra, reikia suprasti, kad jis ateityje mums pensijų nemokės. Reikia pensijas uždirbti. Kaip tai padaryti?

Teoriškai darbuotojų galima atsivežti iš silpnesnių ekonomikų, bet tai mažai realu. Esame maža tauta ir bijome susiniveliuoti, prarasti tautinį identitetą, todėl šis kelias nerealus. Nerealus ir kitas kelias – dar labiau didinti į pensiją išeinančių žmonių pensijinį amžių. Žinant mūsų vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, tiesiog būtų ciniška kelti pensijinio amžiaus ribą, pavyzdžiui, iki septyniasdešimties metų. Iš esmės tai reikštų, kad valdžia labai ciniškai siaurina pensijinį sistemos vartotojų ratą. Būti socialiai apsaugotu senatvėje jau taptų privilegija. O nerealiausias būdas yra stiprinti socialinio draudimo sistemą ir sudaryti alternatyvias priemones žmogui pasiruošti oriai senatvei.

Akivaizdu, kad dabartinės antros pakopos veikimo nepakanka, kad papildytume valstybinę socialinio draudimo sistemą, kitaip tariant, žmonės, dešimtmečius dalyvaudami antros pakopos kaupime, atėjus laikui prie Sodros senatvės pensijos gauna tik penkiasdešimties eurų išmokas.

Norint reikšmingai keisti situaciją, naujiems pensijų kaupimo dalyviams reikia sudaryti sąlygas kur kas daugiau pinigų atidėti senatvės išmokų kaupimui. Prie to turėtų daugiau prisidėti ir valstybė. Daugiau sukauptų pinigų sąskaitose reikštų didesnę žmogaus pensiją senatvėje. Beje, prieš 2008-2009 m. krizę, valdžia buvo numačiusi kur kas spartesnį pensijų kaupimą fonduose. Labiau prisidedant ir pačiam valstybės biudžetui. Deja, staigus valstybės pajamų mažėjimas privertė nubraukti šiuos ketinimus.

Didinant įmokas į antros pakopos fondus yra labai svarbi sąlyga. Siekiant stabilaus piniginių srautų valdymo, rezervų auginimo pilna apimtimi dalyvaujant antroje pakopoje, žmogus jau neturėtų teisės kada užsinorėjus iš šios sistemos pasitraukti. Lygiai taip pat, kaip dabar jis negali dirbdamas nemokėti Sodrai mokesčių.

Kalbant apie alternatyvias, pasirengimo oriai senatvei priemones, yra susidariusi neracionali situacija. Kodėl kaupimą privačiuose pensijų fonduose, kad ir per mažai, bet vis tiek valstybė skatina primokėdama biudžeto pinigais, tuo tarpu investavimas į NT ar akcijas yra apmokestinamas?

Strategija turi būti labai aiški ir dėl jos reikia susitarti. Jeigu Lietuva nori būti gerovės valstybių klube, tai pensijos turi būti didelės. Jos turi kuo mažiau skirtis nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio. To pasiekti galima tik sukūrus vieningą socialinio draudimo mechanizmą, kuriame sąveikautų valstybinė per paskirstymo ir privati kaupimo sistemos. Jos tarpusavyje nekonkuruotų, o viena kitą papildytų.

Suprantama, kad tokiam apjungimui reikia turėti papildomų resursų. Teisingiausia būtų šiam tikslui naudoti valstybinių įmonių, kurios priklauso visiems Lietuvos gyventojams, uždirbamą pelną. Nuo politikų kalbų pensijos nepadidės. Reikia aiškios krypties bei nuosekliai vykdomo plano. Tada galėsime pasauliui save prisistatyti kaip maža šalis, kurioje senjorai gyvena su didelėmis piniginėmis.