N. Putrienė. Duonos ir žaidimų!

Dar nuo Romos imperijos laikų valdovams puikiai žinoma strategija: duok nualintai miniai nemokamo maisto bei nemokamų pasilinksminimų ir ji bus palanki tau. Jeigu sieki valdžios, dalink pinigus ir valgį, kviesk žmones žiūrėti gladiatorių kovų ir kitų kruvinų renginių – dėmesys tau garantuotas.

Gaila, bet nuo tokio „populiarumo recepto“ netoli tenuėjome. Seimo nariai iki pamėlynavimo kaunasi dėl lėšų griūvančio pastato stogo sutvarkymui būtent savo rinkiminės apygardos teritorijoje. Siekiantys ateiti į valdžią užpila žmones ledų lietumi, pažeria pramogų ir beatodairiškai dalina nemokamo rytojaus pažadus.

Savivaldoje – savos taisyklės. Pataruoju metu Lietuvoje į „žaidimų“ kategoriją patenka sutvarkytos gatvės, atidengtas vienas kitas ažiotažą sukėlęs paminklas, netgi atidaryti biurų pastatai.

Šie darbai – labai konkretūs, rezultatai matomi čia ir dabar. Tad kam sukti galvą, kam vargti sprendžiant sistemines, įsisenėjusias problemas, jeigu progresas pasijus tik po kelerių metų? Kai kadencija jau bus pasibaigus… Ir, neduokdie tai problemos, dėl kurių labiau „skauda“ kitos partijos rinkėjams – tokias spręsti apsimoka mažiausiai!

Mano mylimas Kaunas, deja, yra puikus valdymo taikant principą „duonos ir žaidimų!“ pavyzdys. Akį traukia skuboti, bet nebūtinai kokybiškai darbai Laisvės alėjoje, Dariaus ir Girėno stadione. Praeivį atsigręžti verčia net žiemą nestojantys gatvių tvarkymo darbai. Ir toliau reklamuojamos būsimos statybos: po pramoginį pastatą visiems!

Bet yra ir kita medalio pusė – tik jos stengiamasi neparodyti viešumoje. Kaune nuspręsta mažinti finansavimą Socialiniam taksi, suteikiančiam pavėžėjimo paslaugas negalią turintiems miesto gyventojams. Iš patalpų metama įmonė, kurioje dirba neįgalieji. Teismas paskelbė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba diskriminuoja rajono gyventojus, versdama juos mokėti didesnius mokesčius už vaiko vietą darželyje.

Dar ne viena ir ne dvi panašios situacijos turi bendrą išeities tašką: pozą, kad pinigai, skirti stiprinti ir išlaisvinti žmones, yra „išmetami“. Viskas paprasta: užpylei asfalto – visi pastebi tavo nuopelną; suteikei laisvę kurti ir veikti kitiems – visi pastebės jų nuopelnus, ne tavo.

Sunkus dalykas tas miesto valdymas. Asfaltas ir betonas yra svarbus. Tik kas, jei ne žmonės, išmesti iš patalpų ar turintys mokėti milžiniškus pinigus už savo vaikų ugdymą darželiuose, tuo asfaltu vaikšto? O gal visgi miestas būtų gražesnis be žmonių? Tik ką tuomet skaldys ir valdys tie, kurie rinkėjų mandatą priima kaip valdovo titulą?