J. Liachovič. Jeigu mažiname išmokas, mažinkime ir mokesčius

Pastaruoju metu Lietuvoje girdžiu daugiau kalbų apie socialinių išmokų mažinimą. Argumentas suprantamas: jeigu norime, kad žmonės dirbtų, turime užtikrinti, kad darbas apsimokėtų labiau nei gyvenimas iš valstybės paramos. Su šiuo principu sutinku, tačiau nesutinku su tuo, kad diskusija apsiriboja vien išmokų mažinimu, visiškai nekalbant apie žmogaus mokestinę naštą.

Žmogus moka „Sodros“ įmokas ne šiaip sau. Socialinis draudimas yra tam tikras susitarimas: žmogus susimoka, o valstybė įsipareigoja suteikti jam apsaugą ligos, nedarbo, senatvės ir kitais atvejais. 2026 m. darbuotojo „Sodros“ įmokų tarifas yra 19,5 proc. atlyginimo, iš kurių 1,99 proc. tenka ligos draudimui. Todėl jeigu valstybė nusprendžia mažinti tai, ką žmogus gauna iš šios sistemos, atrodo visiškai logiška klausti: kodėl kartu nemažinamas ir mokestis už šią apsaugą?

Nekalbu apie didžiules pinigų sumas. Priešingai, būtent mažesnes pajamas gaunančiam žmogui keliolika ar keliasdešimt eurų, kuriuos jis galėtų pasilikti sau, gali būti daug svarbiau negu tokia pati suma valstybės biudžete.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2025 m. Lietuvos vidutinio darbuotojo darbo mokesčių pleištas siekė 39,8 proc. darbo kainos ir buvo didesnis už EBPO vidurkį. EBPO taip pat rekomenduoja Lietuvai mažinti darbo apmokestinimą, ypač mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms.

Todėl jeigu iš tikrųjų norime, kad žmonės dirbtų, turėtume klausti ne tik, kaip sumažinti išmokas, bet ir kaip padaryti, kad dirbantis žmogus iš savo darbo gautų daugiau. Kitaip mes ne sukuriame geresnes paskatas dirbti, o tiesiog padarome žmogų skurdesnį.

Šiuo atveju vertas dėmesio Jeffo Bezoso argumentas. Jis pasiūlė panaikinti federalinį pajamų mokestį 50 proc. mažiausiai uždirbančiųjų, argumentuodamas tuo, kad ši grupė sugeneruoja tik apie 3 proc. federalinių mokestinių pajamų. Lietuvos situacija nėra tokia pati, tačiau principas vertas dėmesio: jeigu tam tikri mokesčiai valstybei nėra esminis pajamų šaltinis, bet žmogui jie yra reikšminga našta, galbūt verta tuos pinigus ir palikti žmogui.

Svarbiausia ne konkreti išmokos suma, o laisvės klausimas. Jeigu sumažinus išmokas mokesčiai nemažinami, sutaupyti pinigai tiesiog bus perskirstyti kitur. Valstybė vėl nuspręs, kam jų reikia labiau: vienai grupei, kitai grupei ar dar vienam projektui. Tačiau kodėl valstybė turi spręsti, kad vieno žmogaus poreikis yra svarbesnis už kito?

Todėl neprieštaraučiau mažesnėms išmokoms, jeigu kartu būtų mažinami ir mokesčiai. Jeigu valstybė nori duoti žmogui mažiau, ji turėtų ir iš jo imti mažiau.

Mano nuomone, tikras darbo skatinimas yra ne žmogaus pavertimas tiek skurdžiu, kad jis būtų priverstas dirbti, o suteikimas jam daugiau laisvės pasilikti tai, ką pats uždirba.