Politikai Lietuvoje ir kitose šalyse dažnai tampa savo žodžių įkaitais. Išsakytos mintys po kurio laiko jiems primenamos, o pasikeitusios aplinkybės nebeleidžia laikytis anksčiau išsakytos, dažnai kategoriškos, pozicijos. Tokiu atveju, tariant Gabrieliaus Landsbergio 2019 m. žodžiais apie tuomečio Sauliaus Skvernelio ministrų kabineto veiksmus, tenka vartytis iš gaidžio, tai yra išsisukinėti.
Tais pačiais 2019 m. G. Landsbergis reikalavo kandidato į Prezidentus S. Skvernelio atsistatydinti iš Premjero posto, nes toks „sėdėjimas ant dviejų kėdžių“ nekorektiškas ir neskaidrus. Bet šiemet, kai kandidate į Prezidentus pasiskelbė Premjerė Ingrida Šimonytė, plokštelė verčiama į kitą pusę.
Laisvės partija, pažadėjusi priimti partnerystės bei narkotikų dekriminalizavimo įstatymus per 100 dienų, šiandien aplinkui ieško ir randa daugybę kaltų. Mat jau praėjo tūkstantis ir šimtas dienų, bet negi pripažins prisikalbėję?
I. Šimonytė šiemet birželį mūru stojo už Seimo paleidimą, o jei ne – paliks Premjerės postą jau liepos 14 dieną!
Prezidentas per rinkimus dievagojosi esąs tolerancijos seksualinėms mažumoms pavyzdys, bet po santykių su Šeimų maršu prabilo kone gražuliškomis frazėmis.
Ramūnas Karbauskis, likus savaitei iki pernykštės rusų invazijos į Ukrainą, kalbančiuosius apie karo grėsmę vadino „karo partija“, „žmonių gąsdintojais“ ir pan.
Bet visa tai – juokai, tik smulkūs politiniai pasistumdymai, partinių kovų elementai ar menki, neįtikinantys politikų ir partijų pasiteisinimai. Prisikalbėti ir po to sukti uodegą galima, suprantama ar net pateisinama, kol tai lemia kokį nors įstatymą, įvykį, poelgį, kol tai tėra tiesiog neatsargus leptelėjimas. Lietuvos ant šono tai neverčia ir neapvers.
O štai Lietuvos užsienio, saugumo ir gynybos politika – nebe juokai. Čia negali būti partijų, politikų kovos arena, net ir nusišnekėjimai lapsus linguae yra nepateisinami, nes šiose srityse ant kortos statomas ne pasitikėjimas politikais ar partijomis, bet žmonių tikėjimas ir pasitikėjimas savo valstybe. Niekas negali lošti asmeninio ar partinio populiarumo žaidimų šitais klausimais, priešinti visuomenės ar ją gąsdinti. Galima, tarkim, gąsdinti visuomenę gėjais ir didėsiančiais mokesčiais – tai tarppartinės diskusijos elementas. Tačiau Lietuvos saugumas ir gynyba turi būti sutartinis visų reikalas.
Informacija apie užsienio, gynybos ir saugumo reikalus turi būti tiksli ir mobilizuojanti visuomenę. Todėl privalo būti suderintos pozicijos, antraip visuomenė bus dezinformuota ir demotyvuota. Šios politikos sferos neturi ir negali tapti partijų rietenų tema. Saugumo, gynybos bei užsienio politikos krypčių sprendimai turi pasiekti visuomenę ne kakofonijos ar rietenų pavidalu, bet aiškiai aptartų, suderintų tezių, rekomendacijų bei taisyklių forma.
Praėjusią savaitę nuskambėjo konservatorių lyderio G. Landsbergio mintys apie kintančią saugumo situaciją, Lietuvos nepasirengimą šiems pokyčiams, būtinybę kurti naują saugumo strategiją. Išdėstyta 10 punktų, kuriuos reikia skubiai vykdyti. Tokie žodžiai, kaip sako Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, privertė „pakelti antakį“.
Prezidentas Gitanas Nausėda ne tik pakėlė antakį. Pareiškęs, kad per paskutines kelias savaites nieko naujo nenutiko, pasiūlė G. Landsbergiui, užsienio reikalų ministrui, „atsisėsti ir nusiraminti“.
G. Landsbergio bendrapartietis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys spinduliavo olimpinę ramybę: viskas daroma, viskas neblogai, nors reikėtų geriau.
G. Landsbergio mintis vertinu ne kaip isteriją ir ne kaip propagandinį gąsdinimą. Pats matau daugybę pokyčių Ukrainoje, Vakarų valstybių parlamentuose ir vyriausybėse, rusofiliškų tendencijų atgimimą. Galu gale, man priimtinesnis lietuviškas apdairumas ir atsargumas negu bravūriškas galimų rizikų neigimas (pvz., kaip tada, kai Baltarusija statė ir pastatė Astravo atominę elektrinę).
Todėl G. Nausėdos siūlymas G. Landsbergiui „atsisėsti ir nusiraminti“ šiandien man atrodo kaip ne mažiau įžūlus paties Prezidento nusiraminimas ar atsipalaidavimas. Buvusiame sakinyje pabrėžiu žodį šiandien. Kas bus rytoj (po mėnesio, po metų), kuris iš dviejų vykdomosios valdžios atlikėjų pasirodys teisus? Kuriam teks „vartytis iš gaidžio“? Čia, gerbiamieji, ne juokų verti dalykai, kaip 2019 m. alternatyvos – atsistatydinti kandidatuojančiam premjerui ar ne. Anuo atveju kandidatuojantis premjeras galėjo pasitraukti į reguliavimo pilkąją zoną, tikėdamasis, kad rinkėjų akyse „išsivartys“.
Šiuo atveju į pilkąją zoną stumiama Lietuvos valstybė ir jos žmonės. Man, ne pirmą dešimtmetį dirbančiam politinius darbus, nepriimtina ir nesuprantama, kodėl po viešų užsienio politiką įgyvendinančių asmenų apsižodžiavimo žmonėms dabar tenka spėlioti, kas dėl Lietuvos valstybės likimo teisus, kas neteisus. Kuris turės išsisukinėti ir „vartytis“.
Man nusispjauti, kuris bus teisus. Aiškus tik vienas dalykas – valstybės vyrai nesusėda ir nederina savo požiūrio į valstybės ateitį. Savo požiūrių skirtumais jie tiesiog mėgaujasi. Savo požiūrių skirtumus jiedu pasitelkia būsimiems rinkimams ir savo asmeninėms sėkmės projekcijoms.
Ir tai ne pirmas kartas. Prieš dvejus metus abu susiginčijo dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo, Prezidentui dar pripažinus, kad užsienio reikalai nebuvo tarpusavyje koordinuojami, ir pasiguodus, kad atstovybės pavadinimas „nebuvo derintas su manim“. Konservatorių lyderiai su Prezidentūra ne vienus kadencijos metus stumdėsi nepasirinkdami kandidato į Europos Sąjungos (ES) ambasadorius ir kaip du ožiukai ant lieptelio aiškindamiesi, kam atstovauti ES Vadovų taryboje – Prezidentui ar premjerei. Naujausia ir turbūt ne paskutinė užsienio reikalų serialo dalis – tai G. Nausėdos ir G. Landsbergio kaktomuša vertinant ambasadoriaus Eitvydo Bajarūno elgesį. Kol du narcizai pliekiasi tarpusavyje, Lietuva priversta pasitraukti į šalį.
O galgi, Gabrieliau ir Gitanai, perskaitykite dar kartą Konstituciją. Joje numatyta Valstybės gynimo taryba (VGT), kuri „svarsto užsienio ir vidaus politikos nuostatas, garantuojančias Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei teritorijos vientisumą“ (VGT įstatymo 4 str. 1 dalis).
Žinoma, kolega G. Landsbergis gali atkirsti: jis, kaip užsienio reikalų ministras, nėra VGT narys. Teisybė. Bet jo vadovaujama partija delegavo į VGT savo narius – premjerę I. Šimonytę ir krašto apsaugos ministrą A. Anušauską. Kodėl jie nesiūlo Prezidentui šaukti Valstybės gynimo tarybos posėdžio? Juk pagal įstatymą turi tokią teisę.
Linkiu valstybės vyrams savo tarpusavio nesutarimus ir ambicijas palikti nuošalyje. Ypač, kai kalbame apie Lietuvos saugumą, užsienio politiką bei gynybą. Kuris turės „vartytis iš gaidžio“, man nesvarbu. Man svarbu, kad jūsų rinkimų batalijos neužgožtų gyvybiškai svarbių Lietuvos reikalų.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.
