R. Lopata: Po kiek Lietuvos saugumas? Viršpelnio mokestis „Orlenui“

Lietuvoje vyksta diskusija apie papildomą „Orlen Lietuva“ viršpelnio apmokestinimą. Tai nėra vien fiskalinis, bet ir valstybės santykių su Lenkija, energetinio saugumo, investicinio patikimumo, regioninės geopolitikos klausimai. Sprendžiama, turime strateginį šalies interesų matymą ar ne?

Lietuvos Vyriausybė ir Lenkijos vyriausybės kontroliuojamas „Orlen Lietuva“ dar 2025 m. pavasarį pasirašė ketinimų protokolą dėl gamyklos Mažeikiuose modernizavimo. Jam lenkų pusė įsipareigojo skirti 1,3 milijardo eurų. Projektui užbaigti reikia apie 600 mln. eurų. Lietuviai įsipareigojo prisidėti daugiau kaip 50 mln. eurų įvairiomis paramos ir mokestinių lengvatų priemonėmis.

Vakar Lietuva žadėjo milijonus eurų investicijoms skatinti, o šiandien svarsto, kaip papildomai paimti iš investuotojų panašią sumą. Nors, prieš apmokestinant viršpelnį, reikėtų įrodyti, kad jis egzistuoja.

Žinoma, kad 2024 m. „Orlen Lietuva“ patyrė apie 690 mln. eurų grynojo nuostolio. Praeitais metais uždirbo 25 mln. eurų grynojo pelno. Grynasis pelningumas buvo 0,44 proc. pajamų. Ar tai tie skaičiai, kurie rodo išskirtinį pelningumą? Šiais metais dėl tarptautinių naftos rinkų sukrėtimų padėtis galėjo keistis. Tačiau tuomet valdžia privalo pateikti konkrečius skaičiavimus, aiškią apmokestinimo formulę, įvertinti poveikį investicijoms, energetiniam saugumui ir santykiams su Lenkija.

Dabar gi norima apmokestinti viršpelnį, kurio dydis nežinomas, rizikuojant investicijomis, kurių geopolitinės vertės, regis, nesuvokiama. Ar kas nors Vyriausybėje skaičiuoja ne tik atskiras biudžeto eilutes, bet ir mato bendrą valstybės strategiją?

Lenkija – viena svarbiausių Lietuvos saugumo atramų. Per ją eina mūsų sausumos jungtis su NATO sąjungininkais. Be Lenkijos sunkiai įsivaizduojama Baltijos šalių gynyba, karinis mobilumas, transporto infrastruktūra, energetinės jungtys.

„Orlen“ yra didžiausia Lenkijos investicija Lietuvoje ir labai svarbus mūsų ekonominės ir politinės partnerystės su Varšuva veiksnys. Ne taip seniai Lenkijos Senate nuskambėjo: „Tai, kad Lietuva gali pasipriešinti Rusijos reikalavimams, pavyzdžiui, dėl tranzito į Kaliningrado sritį, tai, kad Lietuva gali kartu su Lenkija, petys į petį, remti Rusijai taikomas sankcijas ir palaikyti Ukrainą, yra rezultatas to, kad kadaise „Orlen“ investavo į Mažeikius.“

Kitaip tariant, „Orlen“ investicija Mažeikiuose siejama ne tik su Lietuvos energetiniu saugumu, bet ir su Lietuvos geopolitiniu savarankiškumu, galimybe priešintis Rusijos spaudimui bei kartu su Lenkija remti Ukrainą.

Turint omenyje tai, kad Lenkijos valstybė yra pagrindinė koncerno akcininkė, naivu manyti, esą sprendimai dėl gamyklos Mažeikiuose bus vertinami tik kaip techninis mokestinis klausimas.

Tik suintensyvėjus diskusijoms dėl papildomo apmokestinimo, lenkų pusė jau išreiškė abejones, ar verta toliau investuoti į gamyklos modernizavimą, ir prabilo apie galimybę prisiimti riziką, nutraukus gamyklos veiklą.

Lietuvos premjeras viliasi, kad tai – derybinė pozicija. „Aš girdžiu vadovų, „Orlen“ atstovų pasisakymus“, – sako Mindaugas Sinkevičius. – „Manau, kad tai yra išankstiniai perspėjimai, bet tai nekeičia pozicijos. Kiekvienas į degalinę užvažiuodamas matome, kaip pasikeitė energetinių išteklių, kuro kainos ir suprantame, kad kažkas, kai kainos kyla, turtėja“.

Premjeras mato tik kairį pusrutulį. Galbūt todėl ir nesupranta, kad sprendžiamas klausimas, ar Lietuva sugeba suderinti trumpalaikius fiskalinius poreikius su ilgalaikiais strateginiais interesais. Ir pamiršta, kad svarstomojoje mokestinėje aritmetikoje svarbiausia yra tai, kad Mažeikiai niekada nebuvo vien naftos perdirbimo gamykla. Užtenka prisiminti „Williams“, „Jukos“, „Lukoil“ istoriją. Amerikiečių atėjimas į Mažeikius buvo ekonomiškai skausmingas, ne be rusų įsikišimo – politiškai prieštaringo, tačiau turėjusio aiškią geopolitinę logiką – neleisti strateginei gamyklai patekti į Rusijos „Lukoil“ rankas.

Lietuva per pastaruosius dešimtmečius siekė sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tam buvo skiriamos milžiniškos lėšos, kurių ekonominis atsiperkamumas ne visada galėjo būti vertinamas vien per komerciją. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, elektros jungtys su Vakarais, sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais – sprendimai, kuriuose geopolitinis saugumas turėjo savarankišką vertę.

Šiandien valdžia dėl hipotetinių milijonų pasirengusi rizikuoti strateginėmis investicijomis ir santykiais su Lenkija. Tai vyksta aplinkybėmis, kai Rusijos interesas silpninti Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą niekur nedingo. Didžiausia ironija – Maskvai, regis, nereikia kištis į mūsų sprendimus, nes patys nesugebame įvertinti jų geopolitinės kainos.