R. Imbrasas. Leiskite pramonei daugiau prisidėti prie Lietuvos ekonomikos augimo

Pastaruoju metu Seime vyksta diskusijos, koks turėtų būti Lietuvos miškų vaidmuo ateities ekonomikoje.

Turbūt visi sutinka, kad Lietuvos medienos perdirbimo pramonė yra stipri ir gilias tradicijas turinti valstybės ekonomikos šaka. Jos išskirtinumas yra ir tai, kad skirtingai nuo daugumos kitų verslų, darbo vietos yra kuriamos Lietuvos regionuose. Tokiu būdu yra reikšmingai prisidedama prie tolygaus šalies vystymosi, regionų gerovės plėtros.

Lietuva vis dar neturi ilgalaikės nacionalinės miškų strategijos. Nėra aiškios vizijos, kaip ateityje bus derinami vertingų miškų ir stiprios pramonės poreikiai. Ekonomiškai pažengusių šalių visuomenės jau seniai susitarė, kaip rasti balansą tarp miškų aplinkosaugos, rekreacijos ir ūkininkavimo.

Lietuva jau ilgą laiką skendi nežinioje. Remiamasi tik trumpalaikiais sprendimais, kurie formuoja neprognozuojamą atmosferą. Štai, 2027 m. Aplinkos ministro įsakymu patvirtinta mažesnė valstybinių miškų pagrindinių ir tarpinių kirtimų norma, palyginti su 2026 m.

Nepaisant fakto, kad Lietuvoje nuosekliai auga miškų plotas, tai yra didžiausias kirtimų normos sumažinimas per pastaruosius metus. Numatoma, kad kitais metais valstybės valdomuose miškuose kirtimų apimtys bus mažinamos nuo 3,620 tūkst. iki 3,257 tūkst. kietmetrių medienos. Niekas nežino, kas laukia 2028 ar 2029 metais?

Ši nežinia, kada neįmanoma planuoti žaliavos resursų, labai trikdo ir kenkia Lietuvos medienos perdirbimo sektoriuje dirbančioms įmonėms. Jos iš esmės negali planuoti savo veiklos. Reikia suprasti, kad dešimtmečius veikiančios įmonės yra atlikusios milijardines investicijas, sukūrusios dešimtis tūkstančių darbo vietų, kasmet moka šimtus milijonų eurų mokesčių į valstybės biudžetą, tačiau nuolatos susiduria su žaliavinės medienos stygiumi.

Preliminariais skaičiavimais, esant dabartiniams gamybos pajėgumams, sėkmingam nepertraukiamam gamybos procesui organizuoti metinis žaliavinės medienos poreikis Lietuvoje pagal sortimentus yra apie 9 mln. kubinių metrų. Valstybiniai miškai kartu su privačiu miškininkystės sektoriumi tokio poreikio nepajėgia užtikrinti, nes dalis medienos, nesukūrus jokios pridėtinės vertės, yra parduodama į užsienį. Tuo tarpu, siekdami užtikrinti nepertraukiamą gamybos procesą, patys medienos perdirbėjai dalį žaliavos yra priversti pirkti užsienyje.

Kai į kepyklą neatveža miltų – duonos sunku tikėtis. Lygiai taip pat, medienos perdirbėjams nuolat skendint nežinioje, dėl žaliavinės medienos tiekimo perspektyvų yra praktiškai neįmanoma vykdyti sutartinių įsipareigojimų užsakovams, išmokėti paskolų bankams. Tokia situacija stabdo naujas investicijas, naujų darbo vietų plėtrą kaimiškose vietovėse. Kai kuriais atvejais svarstoma ir apie verslo perkėlimą į kitas valstybes arba jo visišką uždarymą.

Užuot sudariusi aiškias sąlygas medienos pramonei veikti ir užsitikrinusi dar didesnes pajamas į biudžetą, valstybė blaškosi, niekaip neapsispręsdama dėl ilgalaikės Lietuvos miškų politikos krypties.

Ūkinės medienos tvarkymas nuolat ir selektyviai yra kvestionuojamas aplinkosauginiu požiūriu. Visiškai ignoruojant visuomenės bei valstybės gerovės aspektą.

Pastaruoju metu bandoma paviršutiniškai įteigti, kad stiprią ir gilias tradicijas bei ekonominį potencialą turinčią medienos perdirbimo pramonę Lietuvoje gali pakeisti nemedieninė ekonomika.

Visiškai nesuprantu, kodėl šios ūkinės veiklos kryptys yra supriešinamos? Šalia medienos perdirbimo pramonės Lietuvoje puikiai gali būti vystoma ir nemedieninė ekonomika.

Kita vertus, reikėtų išsklaidyti kai kurias platinamas nepagrįstas iliuzijas. Nemedieninė ekonomika pirmiausia apima uogavimą, grybavimą, miško turizmą, augalininkystę. Net ir labai intensyviai ją vystant, ji niekada nebus pajėgi sukurti tiek pridėtinės vertės ir ekonominės naudos, kiek jos atneša tradicinė medienos perdirbimo pramonė.

Tuo pačiu noriu akcentuoti, kad nemedieninės ekonomikos veiklos lygiai taip pat susijusios su intervencija į miškus. Pavyzdžiui, miško turizmui vystyti yra reikalinga infrastruktūra.

Labai linkiu, kad Seimo bei kitų sprendėjų diskusijos apie Lietuvos miškų puoselėjimą, būtų atsakingos ir racionalios, paremtos faktais ir kompromisų siekimu.