Sportas Vilniuje – privilegija. Kaip aktyvumą paversti investicija į ateitį?

Vilnius linkęs girtis modernia sporto infrastruktūra, investicijomis ir aktyvų gyventojų gyvenimo būdą. Per pastaruosius metus sostinė į sportą iš tiesų investavo: vien 2024–2025 m. miestas į viešosios sporto infrastruktūros atnaujinimą sutelkė apie 15 mln. eurų. Atnaujintos ugdymo įstaigų sporto bazės, įrengtos žaidimų aikštelės, daugiafunkcinės lauko treniruoklių zonos. Akivaizdu: miestas keičiasi.

Tačiau už gražaus fasado slypi vis labiau ryškėjančios sisteminės problemos. Kuomet Vilniuje kalbėjome apie didelį infrastruktūros trūkumą, galvojome, kad su laiku atsiras didesnė infrastruktūros plėtra ir pasiūla, kuri savaime padidins ir jos prieinamumą. Dabar Vilniuje sporto infrastruktūros yra, tačiau, kaip indikuoja gyventojų apklausos, sportas ir fizinis aktyvumas Vilniuje tampa vis mažiau prieinamas dėl kitos priežasties – kainos.

Sportas kaip paslauga, o ne kaip teisė

Šiandien mėgėjams išsinuomoti futbolo stadioną 2 val. kainuoja nuo 180 iki 400 eurų. Krepšinio salės nuoma – apie 60–80 eurų už valandą, jei apskritai pavyksta rasti laisvą laiką. Tenisas ar sparčiai populiarėjantis padelis kainuoja 30–60 eurų už valandą. Pažymėsiu, kad kalbame apie vienkartinius apsilankymus, o reguliarus sportavimas, sakykime, du kartus per savaitę, tampa rimta našta šeimos biudžetui.

Žinoma, visada galima pasakyti, kad investicija į sveikatą ir gerą savijautą yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tačiau svarbu suprasti, kad jeigu kalbėsime apie sportą ir visuomenės fizinį aktyvumą plačiau, tai nėra vien tik individualus klausimas – tai ir viešasis interesas, ypač susijęs su vaikų gerove ir mūsų ateitimi.

Neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) sistema, kuri ilgą laiką turėjo užtikrinti kuo didesnį fizinio aktyvumo prieinamumą ir įtraukumą, šiandien neatitinka poreikių, ypač didžiuosiuose miestuose. Vilniuje krepšelių trūksta, juos gauna ne visi, o skiriama 25–30 eurų suma padengia dalį būrelio kainos. Jos Vilniuje nuolat auga: per pastaruosius 2–3 metus padidėjo apie 50 proc. Populiariausių sporto šakų (pvz., krepšinio, futbolo) būreliai kainuoja 120–150 eurų per mėnesį, kiti būreliai prasideda nuo 60 eurų. Nepamiškime, kad reikia apmokėti ne tik mėnesio mokestį, yra dar ir aprangos, stovyklų, turnyrų, inventoriaus išlaidos – ir viską apmoka vaikų tėvai.

Nors NVŠ finansavimui skiriamos didelės lėšos, realus poveikis vaikų fiziniam aktyvumui išlieka minimalus ir fizinio aktyvumo statistika Vilniuje iš esmės nesikeičia, netgi galime įžvelgti blogėjimą.

Valstybinis reguliavimas ir užsakymas dažnai suformuoja formaliai popieriuje egzistuojančias  veiklas. Vieša paslaptis, kad Vilniuje vis dažniau pasitaiko piktnaudžiavimo NVŠ krepšeliu apraiškų: padarai popieriuje programą, susitvarkai biurokratinius reikalavimus ir dokumentus ir tik „įveiklini“ krepšelio finansavimą. Taip nutolsta NVŠ sistemos tikslas, kad kiekvienas vaikas galėtų lankyti ir rinktis norimus būrelius nepriklausomai nuo šeimos pajamų.

Infrastruktūra tapo verslu

Esminė priežastis, kodėl vaikų būreliai tokie brangūs – sporto infrastruktūros nuomos kaštai. Paslaugos tiekėjai, t.y. privatūs sporto klubai, akademijos ar kiti neformalaus vaikų ugdymo veikloje dalyvaujantys subjektai, norintys užtikrinti paslaugos kokybę ir veiklas, dalyvauja rimtose kovose dėl sporto salių, stadionų ir patalpų nuomos. Nori sporto salės būrelio veikloms? Štai opcionas VŠĮ „Active Vilnius“ sistemoje: siūlyk savo kainą, o paslaugų tiekėjų ir pirkėjų netrūksta.

2011 m. įkurtos VšĮ „Active Vilnius“ idėja buvo logiška ir teisinga, nes reikėjo įstaigos, kuri galėtų centralizuotai valdyti, prižiūrėti, vystyti visą Vilniaus sporto infrastruktūrą, užtikrinti jos prieinamumą „vieno langelio“ principu. Tačiau ilgainiui sporto infrastruktūros nuoma tapo dideliu ir rimtu verslu. VŠĮ „Active Vilnius“ įstaigoje dabar dirba 130 darbuotojų, įstaigos pajamos 2024 m. pasiekė beveik 10 mln eurų, o grynasis pelnas – per 300 tūkst. eurų.

Kaip liberalių pažiūrų žmogus iš principo labai rezervuotai žiūriu į valstybės ar savivaldos valdomą verslą, nes tai sukuria neteisingas ir nelygias sąlygas. Vilniečiai už sporto infrastruktūrą sumoka du kartus: iš pradžių mokesčiais į savivaldybės biudžetą, o po to dar kartą – už biudžeto lėšomis pastatytą infrastruktūrą.

Paradoksas, tačiau net mokyklos ar kitos ugdymo įstaigos greitai tampa verslo dalyviais ir į sporto aikštyną, kurio renovacijai jos pačios neinvestavo nei vieno euro, labai greitai pradeda žiūrėti kaip į papildomų pajamų šaltinį, todėl sporto aikštelių vartai rakinami. Šitaip sportas ir fizinis aktyvumas Vilniuje tampa komercine paslauga, kuri prieinama ne visiems.

Ką galime padaryti?

Norint iš esmės spręsti sporto prieinamumo problemą, būtina kalbėti apie sisteminius pokyčius. Pirma kryptis – būtina diskutuoti apie NVŠ sistemos esminę pertvarką. Krepšelio valdymą ir panaudojimą reikia patikėti patiems vartotojams. Štai Islandijoje vaikams skirto krepšelio panaudojimas ir jo kontrolė perkelta vaikų tėvams. Veikia pilotiniai modeliai, kai vaikų tėvai ar bet kuris miestietis krepšelį gauna virtualiais taškais, ir žmonės patys sprendžia, kaip ir kur išleisti fiziniam aktyvumui skirtas lėšas (taškai realiomis lėšomis pavirsta jau tik paslaugos tiekėjo biudžete). Tai būtų esminis pokytis, ko gero, reikalaujantis žymiai platesnio susitarimo ir supratimo valstybės sporto politikoje.

Kitas kelias paprastas – Vilniaus mietas turi turėti aiškų tikslą ir strategiją, kad savivaldybės infrastruktūra būtų prieinama nemokamai arba už simbolinį mokestį, padengiantį tik priežiūros kaštus. Sykiu savivaldybės biudžeto sąskaita būtina didinti NVŠ krepšelio dydį bent jau iki 100 eurų per mėnesį ir skirti jį ištisus metus.

Kad ir kaip liberaliai žiūrėtume į verslo aplinkos skatinimą, gyventojų fizinis aktyvumas negali priklausyti tik nuo verslo. Skatindami vilniečius sportuoti, verslo aplinką geriname kitais būdais: juk fiziškai aktyvi bendruomenė kuria didelę pridėtinę vertę sportinės aprangos ar kitose vartojimo srityse. Paskaičiuota, kad aktyviai sportuojantis žmogus fizinio aktyvumo paslaugomis ar plataus vartojimo sporto prekėms per metus išleidžia vidutiniškai apie 400 eurų.

Fizinis aktyvumas tiesiogiai lemia vilniečių gyvenimo kokybę, gerovę, sveikatą, todėl sportas nėra vien individuali atsakomybė ar verslo niša. Tai – miesto investicija į savo žmones, jų sveikatą, vaikų užimtumą ir galų gale viso miesto ateitį.