Mažos šalys ir didelės imigracijos bangos: liberalo sprendimas

Masinės imigracijos ekonominė nauda akivaizdi: daugiau darbuotojų reiškia didesnę konkurenciją, žemesnes gamybos kainas, naujus verslus ir augantį BVP vienam gyventojui. Tačiau Lietuvai, kaip mažai valstybei greta daug didesnių ir mažesnių pajamų šalių, migracijos klausimas neapsiriboja vien ekonomika. Ludwigas von Misesas, vienas įtakingiausių klasikinių liberalų, pabrėžė, kad atvira migracija gali kelti rimtų kultūrinių ir geopolitinių rizikų, todėl atviros sienos negali būti laikomos savaiminė liberalizmo išraiška.

Lietuvoje šiandien BVP vienam gyventojui sudaro apie 27 eurus, o Rusijoje – beveik 14 eurų.  Toks pajamų skirtumas galėtų paskatinti masinį migracijos srautą, jeigu pagal hipotetinį scenarijų sienos būtų visiškai atvertos. Lietuvoje gyvena apie 2,8 mln. žmonių, Rusijoje – apie 144 mln. Užtektų vos 1,5 proc. rusų emigracijos, kad lietuviai taptų mažuma savo valstybėje. Tokia demografinė kaita keltų tiesioginę grėsmę politinėms laisvėms ir net sudarytų prielaidas aneksijai, kaip nutiko Kryme, kur daugumos pasikeitimas tapo politinio perėmimo priemone.

Netekę daugumos lietuviai atsidurtų pažeidžiamoje padėtyje, nes naujai daugumai nebūtinai rūpėtų Lietuvos institucijų stabilumas ar vietos piliečių teisės. Panašus pavojus kiltų ir kitur, pavyzdžiui, jei Pietų Korėja atvertų sienas Kinijai, kurios gyventojų skaičius yra keliasdešimt kartų didesnis – tai galėtų greitai pakeisti demografinę struktūrą.

Misesas savo darbuose išsamiai paaiškino, kad masinė migracija gali sukelti rimtų politinių ir kultūrinių įtampų, nes dideli skirtingų tautinių grupių srautai į tam tikras teritorijas dažnai veda prie nuolatinės konkurencijos dėl politinės įtakos, administracinių sprendimų ir viešosios kalbos. Tokiomis sąlygomis mažumos neretai nebeturi realios galimybės dalyvauti valstybės valdyme, o dauguma gali naudoti valstybės aparatą savo interesams primesti, todėl kyla nuolatinis nepasitikėjimas ir trintis.

Kaip teigia Misesas: „Perkeltas į įstatymų formą, [daugumos] politinių diskusijų rezultatas įgyja tiesioginę reikšmę piliečiui, kuris kalba kita kalba, nes privalo laikytis įstatymo, tačiau jis jaučia, kad yra eliminuojamas iš veiksmingo dalyvavimo formuojant įstatymų leidžiamosios valdžios valią, arba jam neleidžiama prisidėti prie jos formavimo taip pat, kaip leidžiama tiems, kurių gimtoji kalba sutampa su valdančios daugumos kalba. O stojus prieš teisėją ar bet kurį administracinį pareigūną kaip bylos dalyviui ar prašymo teikėjui, jis atsiduria prieš žmones, kurių politinis mąstymas jam svetimas, mat toks susiformavo veikiant kitokiai ideologinei įtakai. […] Kiekviename žingsnyje tautinės mažumos nariui duodama pajusti, kad jis gyvena tarp svetimųjų ir, net jei įstatymo raidė tai neigia, jis vis tiek yra antrarūšis pilietis“.

Tautinės tapatybės kūrimasis nėra paprastas procesas, nes kiekvienas žmogus gimsta jau priklausydamas šeimai, kalbai, kultūrai. Visi nuo gimimo esame dalis tam tikrų bendruomenių, kurios formuoja mūsų vertybes. Todėl gausūs migracijos srautai kelia sunkumų: atvykėliams neretai iš kartos į kartą sudėtinga prisitaikyti prie naujos kultūros. Tuomet jie tampa pažeidžiama mažuma, o vietinė tauta ima jausti grėsmę savo teisėms ir tapatybei.

Šis skirtingų tautų konfliktas yra neišvengiamas, o augant migracijos srautams tik didės. Kadangi paties Miseso rekomenduoti valstybės intervencijos mažinimo sprendimai dabar nėra pritaikomi, liberalams kyla sudėtinga užduotis: kaip reguliuoti migracijos srautus taip, kad būtų kuo mažiau pažeista žmogaus esminė teisė į nuosavybę?

Gerą pavyzdį, kaip išsaugomos teisės į privačią nuosavybę, galima aptikti Kanadoje, kur taikomas rėmimo modelis. Šiuo atveju veikia žmogaus teisė pakviesti ką nors į savo valdas išlaikant mokesčių mokėtojo teisę nefinansuoti atvykėlio: imigrantą, kuris pripažįstamas tinkamu, kelerius metus privalo išlaikyti asmuo ar bendruomenė, įsipareigojusi jį priimti. Taip galima tikėtis geresnės integracijos ir mažiau nuosavybės teisių pažeidimų.

Manau, didžiausia įtampa atsiranda tada, kai migrantai tampa priklausomi nuo bet kokio valstybės finansavimo: tai kelia tiek ekonominių, tiek kultūrinių problemų ir apsunkina jų integraciją. Todėl politika turėtų skatinti žmonių savarankiškumą vengiant bet kokių valstybinių paskatų atvykėliams. Bendrai tariant, imigracijos politika turėtų riboti imigraciją, stengiantis išsaugoti teisę į privačią nuosavybę, o tolimesnė natūralizacija turėtų išlikti sunkiai pasiekiama ir galbūt netgi griežtinama.