Laiminga mokykla ar egzaminų laikykla?

Ar laimingiausias pasaulyje jaunimas vis dėlto yra laimingas mokykloje? Pasaulinis laimės indeksas, kuris pernai atskleidė, kad Lietuvos jaunimas yra laimingiausias pasaulyje, rodo dar ir štai ką: jaunoji karta yra visiškai kitokia. Ši visiškai kitokia karta – laimingųjų karta – diktuoja ir reformas. Vis dėlto kad ir kuri valdžia bando reformuoti mokyklą, tai laimės neatneša. Laimingųjų kartos pedagogai nesiveržia mokytojauti – verčiau dirbs privačiais korepetitoriais. Laiminguosius ugdo dramatiškai senstanti mokytojų karta.

Tad kaip draugėn suvesti jaunos kartos mokytojus su laimingiausiais planetos žmonėmis? Būtent: kaip mokyklą padaryti laimingą?

Konstatuokime: egzaminai yra lemiamas matas ugdymo procese. Jau net pirmokai mokykloje žinių kelionę pradeda laikydami testą. Nors egzaminai lemia viską, jie parodo toli gražu ne viską. Pažymių vidurkiai nuo egzaminų rezultatų gali skirtis kaip Lietuvos krepšinio ir futbolo nacionalinių rinktinių pasirodymai. Vadinasi, egzaminai neatskleidžia tikrosios jaunuolio brandos. Valstybiniai brandos egzaminai yra ne kas kita, kaip stojamieji egzaminai: ne kompetencijos ir brandos pamatavimo priemonė, o mechaninis filtras atrūšiuoti tuos, kurie įstos į aukštąsias mokyklas ir kurie neįstos.

„Popieriaus ir pieštuko metodas brandos egzamine yra primityviausias ir pigiausias vertinimas – tačiau ar tikrai objektyviausias?“ – festivalyje „Būtent“ sakė ir Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas, Kauno KTU inžinerijos licėjaus direktorius Dainius Žvirdauskas. Ir pridūrė: „Kažką tikrai reikia daryti, nes dabartinė padėtis negera“.

Kuo ši padėtis negera? Ir ką reikia daryti?

Po nuolat vykusių reformų pasimetė mokyklos koncepcijos apibrėžimas. Praėjusią kadenciją buvo bandoma formuoti kriterijus, kuriais galėtume apibrėžti, ar mokykla iš tiesų yra mokykla, ar vien nuo demografijos ligos neišvengiamai silpstantis ligonis. Kitaip tariant, galima sutikti su dabartine švietimo ir mokslo ministre, kad vien minimalaus moksleivių skaičiaus apibrėžimas klasėse tikrai neturėtų būti vienintelis lemiantis kriterijus, tačiau ministrė bandomą lipdyti mokyklos kriterijų aprašą padėjo į stalčių, o paklausus kodėl, paminėjo, jog tai būtų dar vienas biurokratinis trikdis. Vietoj to socialdemokratai energingai gyrėsi, kaip, suteikus galimybę puse reikalingų lėšų skirti savivaldybėms, Lietuvoje nuo uždarymo išsaugotos 42 mokyklos. Tiesa, jau kitą dieną buvo įvardinta, kad mūsų mokyklose trūksta 450 pedagogų. Jei socialdemokratai ir jų švietimo strategai išmoktų tarpusavyje derinti faktus ir įžvelgti priežastinį ryšį, būtų gera pradžia. Tuo tarpu šiandien galime teigti: nebevertiname ugdymo kokybės, nes svarbesnėmis seniai tapo įvairios techninės aplinkybės.

Ryškiausias iškreiptos ugdymo sistemos paradoksas: mokytojais de facto pasitikime netgi daugiau, negu reikalauja švietimo biurokratija. Nuolat ištinkančių švietimo anomalijų ir prisitaikymo prie egzaminų reikalavimų naštą neša būtent mokytojai. Todėl turėtume eiti visuomenės susitarimo keliu įtvirtinant pasitikėjimą mokytojais de jure: tai galime padaryti Lietuvoje pažingsniui sukūrus sąžiningą atlygio formą, šiuolaikinius iššūkius atitinkančią kvalifikacijos ugdymo sistemą, įtvirtinus pedagogų etikos mechanizmą ir mokytojų profesinę gildiją (sektoriaus savireguliaciją).

Tai padarę, pasiekę naują kokybišką visuomenės susitarimą – suteikę mokytojams visapusį pasitikėjimo mandatą, ilgainiui natūraliai prieitume prie klausimo: o kam ta valstybinių brandos egzaminų sistema išvis reikalinga? Būtent: kam? Tame pačiame diskusijų festivalyje D. Žvirdauskas užklausė, ar nebūtų geras kelias tiesiog atskirti brandos įvertinimą nuo stojimo į aukštąją mokyklą įvertinimo?

Jeigu sąžiningai atsakytume į šį klausimą, gautume atsakymą: valstybinių brandos egzaminų sistema balansuoja ant fiasko ribos ir yra nebereikalinga.

Festivalyje „Būtent“ diskusijos dalyviai dar svarstė, kad užuot atsisakius šiandieninės valstybinių brandos egzaminų sistemos, užtektų keisti ugdymo turinį. Deja, nepadės. Egzaminų turinys šalia naujų bendrojo ugdymo programų iš esmės jau buvo atnaujintas prieš kelerius metus – ir tai neišsprendė ugdymo ydų. Turinį transformavome, o įvertinimo – ne. Pedagogikos profesorės Jolanta Urbanovič teigimu, būtent toks ir būtų kelias Lietuvos švietimo ateičiai: moksleivio brandą vertinti semestrų vidurkiais, o galimybę studijuoti universitete – stojamojo egzamino balu.

Ši instituto „Liberalis“ diskusija pasitinkant naujuosius mokslo metus mane visiškai įtikino, kad bet kuris bandymas lopyti ugdymo spragas mokykloje biurokratiniais, reaktyviais, epizodiškais sprendimais ir turinio tranformacijomis nesukurs laimingos mokyklos. Tad ateityje politinis taikinys liks vienintelis – mokinių įvertinimo forma. Ir į valstybinius brandos egzaminus galėsime nusitaikyti tada, kai spręs mokytojai, o mes jais pasitikėsime.

Tokie kultūriniai pokyčiai yra sudėtingi ir neįmanomi pasiekti rankai pamojus – tai ne vienos ir ne dviejų kadencijų maratonas. Tačiau kelias aiškus. Ir šiuo atveju keliauti netgi svarbiau negu nuvykti, nes pakeliui atneštume daug teigiamų permainų, kurioms niekas neprieštaraus.