Jaunimo politika

Dabartinė padėtis ir iššūkiai:

Jaunimo politika yra horizontali: persidengia su kultūros, švietimo politika ir kitomis. Skirtingų sričių politika nutaikyta į tam tikrą tikslinę grupę, kai jaunimo politika yra orientuota į piliečius nuo 14 m. iki 29 metų. Šitaip pastaroji pergyvena visas politikas vienu metu. Toks kompleksiškumas yra didžiausias jaunimo politikos iššūkis.

Per pastaruosius metus Seime aptarta naudingų pasiūlymų keičiant Jaunimo politikos pagrindų įstatymą – prie jo nemažai prisidėjo į Seimo veiklą įsitraukę jaunimo atstovai. Vis dėlto įstatymas turės būti toliau tobulinamas. Tiek jaunimo, tiek valdžios palaikymo nesulaukė pasiūlymas pakelti jaunimo amžiaus cenzą iki 35 metų.

Liberalų sąjūdžio iniciatyva buvo įteisinta Jaunimo darbuotojo profesija.

Jaunimo reikalų agentūroje šiuo metu įkurta darbo grupė, ruošianti konkrečius pasiūlymus jaunimo politikos pagrindų įstatymui . Nėra motyvuoto ar nemotyvuoto jaunimo – jis yra aktyvus arba neaktyvus. NVO ir panašios organizacijos pritraukia aktyvų jaunimą.

Reikalingas vienodas valstybės požiūris į paslaugą, kurią suteikia NVO ir kitos organizacijos. Šiuo metu valstybės dėmesys į subjektą, kuris valdo, bet ne į paslaugą.

Pastebima, kad biurokratija ir oficialios institucijos nėra patrauklios jaunimui. Formalumai aktyvaus jaunimo nedomina, todėl vyrauja trumpalaikiai procesai, kuomet susirenkama dėl vieno konkretaus projekto, renginio, suformuojamos trumpalaikės darbo grupės ir darbui pasibaigus išsiskirstoma. Šiuo atveju trūksta teisinės bazės trūkumą, nes jaunimas nėra juridinis vienetas ir savivaldybės negali finansuoti fizinių asmenų projektų.

Neformalusis jaunimo švietimas perduotas savivaldybėms – šią funkciją atlieka jaunimo reikalų koordinatoriai. Problema – specialistų amžius. Ilgainiui šioje srityje rasis ta pati problema kaip mokyklose, kur iš esmės dirbs tik vyresnio amžiaus specialistai ir trūks, kas juos pakeistų. Politika vystoma greičiau nei turime žmogiškųjų išteklių ją išpildyti. Jaunimo politika nėra laikoma rimtu klausimu: nors pagrindinė vartojama sąvoka yra „jaunimas“, iš tikrųjų rūpinamasi užimtumu, darbo rinka ir t.t. Mes įgyvendiname politiką, kuriai nesame pasiruošę: neauginame jaunimo politikos darbuotojų, o teisinės bazės apskritai nėra.

Jaunimo politika veikia tol, kol pabaigiama mokykla – vyresnis jaunimas lieka be valstybės rūpesčio. Susiklosto tokia situacija, kai, pavyzdžiui, jaunos šeimos gali gauti paramą būstui įsigyti, tačiau jaunimo finansiniam raštingumui neskiriama deramo dėmesio, nesurūpinama ugdyti atsakomybės jausmo, kaip sutaupyti pirmajam būsto įnašui ir pan.

Akivaizdu, kad 14-mečio ir 22-mečio poreikiai ir lūkesčiai skirtingi, todėl jaunimo politika turėtų nustatyto į konkretesnes jaunimo amžiaus grupes.

Jaunimo politikos klausimais tarpusavyje bendradarbiaujant institucijoms problemų beveik nekyla – trūksta tik savivaldybių pripažinimo. 10 šalies savivaldybių vis dar neturi jaunimo koordinatorių.  Be to, jie gebės atlikti darbo tiek, kiek bus motyvuoti daryti daugiau, nei nurodyta jų pareigybės aprašyme. Vos dvi savivaldybės įkūrusios atskirą skyrių jaunimo reikalams.

Struktūrinę jaunimo politikos problemą sudaro aplinkybė, kad visa jaunimo reikalų sfera perduota Jaunimo reikalų agentūrai, pati agentūra perduota savivaldybėms, o šios funkcijos savivaldybėse perduotos Sveikatos apsaugos ministerijai.

Smarkiai trūksta finansavimo programoms, skirtoms įvairaus darbo su jaunimu formoms: atviram, mobiliajam, išmaniajam darbui, darbui su jaunimu gatvėje. Pastarasis yra vienas sunkiausiu darbų, kai tenka į visuomeninį gyvenimą prisišaukti jaunimo grupę, kurią itin  sunku pasiekti.

Būsto prieinamumo klausimas išlieka aktualus. Jaunam žmogui, jei šiuo klausimu jam finansiškai nepadeda tėvai, būstas praktiškai neprieinamas. Vilniuje ir kituose didmiesčiuose jauni žmonės paprasčiausiai nieko neįperka, todėl jų gyvenimo kokybė smarkiai pablogėjusi. Tokiu būdu jaunas žmogus pakliūva į spąstus, nes privalo dirbti studijuodamas.

Nuo savivaldybėje išrinktos tarybos ir mero negali nukentėti jaunimo atstovai. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone dar neseniai veikė meras, kuris aktyviai stabdė įvairius žmogaus teisių, LGBTIQA+ ir jaunimo reikalų klausimus savivaldybėje.

Nė vienas jaunimo narys negali būti juridinio asmens kolegialaus organo vadovas ir narys, jeigu nėra pilnametis, nes už tai gresia baudos organizacijos prezidentui ir juridiniam asmeniui.

Liberalų sąjūdis siūlo:

• Įvesime balsavimą nuo 16 metų savivaldybių tarybų, merų bei Europos parlamento rinkimuose.
• Didelį dėmesį skirsime mokyklinio amžiaus jaunuolių pilietiškumui stiprinti.
• Pripažinkime jaunimo politikos institucijas ir NVO organizacijas kaip veiklą, tolygią sporto ir kitiems būreliams. Į aukštąsias mokyklas stojančiam jaunimui siūlysime suteikti 0,25 % balo už dalyvavimą NVO veikloje, koks dabar taikomas už karinę savanorystę.
• Neformalaus ugdymo krepšelis turėtų apimti ir tokių kompetencijų kaip lyderystė, komunikacija, viešasis kalbėjimas ugdymą. Kompetencijos būtų naudingos darbo veikloje, padėtų ugdyti jaunimo politikos lyderius ir užtikrinti jaunimo atstovavimą.
• Siūlysime keisti neformaliojo ugdymo krepšelio finansavimo principą. Vietoje dabartinių 15 eurų, skiriamų organizacijoms, verta skirti, pavyzdžiui 100 eurų krepšelį kiekvienam vaikui, kad jis pats pasirinktų, kuriame ugdymo NVO juos panaudoti.
• Gerinsime jaunimo atstovavimą. Jaunimas kviečiamas tik tada, kai reikia jauno žmogaus, o ne tada, kai sprendžiami jaunimo klausimai. Sprendžiant jaunimo klausimus turi būti kviečiamos tos organizacijos, kurios tiesiogiai dirba aptariamoje srityje.
• Skirsime didesnį dėmesį psichologinei ir emocinei jaunimo sveikatai: kursime prieinamų sveikatos kabinetų sistemą, psichologų paslaugas mokyklose ir universitetuose, anonimines konsultacijas kiekvienam, kuriam jų reikia.
• Mažinsime po COVID-19 viruso pandemijos išryškėjusį jaunimo polinkį į psichologines ligas, stresą, uždarumą.
• Imliausias jaunimo politikai asmuo yra mokinys, tačiau mokyklos įprastai nenoriai įsileidžia kitas socialines institucijas, todėl stiprinsime jų bendradarbiavimą. Imsimės pokyčių ugdant jaunimo politikos lyderius.
• Keliame tikslą, kad jauni specialistai būtų pripažįstami tokie pat geri kaip vyresni – atlyginimas neturi priklausyti nuo profesionalo amžiaus.
• Didinsime konsultacijų jaunimo karjerai planuoti prieinamumą, ypač kaimiškose teritorijose, tautinių mažumų mokyklose.
• Didinsime karjeros planavimo konsultantų skaičių finansuojant mokymus ne tik švietimo specialistams.
• Pakeisdami Civilinį kodeksą, asmenims nuo 16 metų suteiksime teisę vadovauti jaunimo organizacijoms.
• Plėsime atvirų jaunimo centrų ir erdvių tinklą: kiekvienoje savivaldybėje turėtų veikti bent vienas toks centras arba erdvė.
• Dekriminalizuosime (ne legalizuosime) mažo kiekio lengvų narkotinių medžiagų be tikslo platinti disponavimą. Valstybės pastangas nukreipsime narkotinių medžiagų vartojimui mažinti, prevencijos programoms, vartojančių pagalbai, sveikai gyvensenai propaguoti, griežtam platinimo užkardymui.